Kartais tam, kad pradėtume naują gyvenimo etapą arba nustotume lieti ašaras dėl nepraeinančio kartėlio, reikia tiesiog susitvarkyti namuose, užvirti šviežią arbatą, iškepti pyragą ir ta tiesiogine prasme išplauti galvą, išvalius ją nuo blogų minčių.
O paskui atsisėsti tyloje ir švaroje… Įpilti į puodelį karštos arbatos. Atpjauti didelį gabalą pyrago. Su pasimėgavimu skanauti ir vieno, ir kito… Ir priimti labai svarbų sprendimą:
Niekada neišduoti savo gyvenimo!
Niekada, mielieji. Kas benutiktų. Kaip beprilenktų prie žemės. Kas mus bepaliktų. Kas mus beįžeistų, O paskui kartą ir visiems laikams pažadėti sau būti tik su tais, kas mūsų nelaužo ir nežemina.
Neiti ten, kur mums nėra ką veikti.
Nesiprašyti į tą gyvenimą, kur mūsų nekvietė.
Netikėti tiems, kas gyvena vien pažadais.
Nelaikyti įsikibus tų, kas nuo mūsų sparčiai bėga, nei tų, kas palengva nutolsta.
Ir tiesiog gyventi taip, kad patiems nebūtų gėda dėl savo gyvenimo, kuriame mes išduodame pačius save.
Kai tai padarysite – pabaikite valgyti pyragą, gerti arbatą ir keliaukite gyventi naujai!
Tai paprasta, net jei dabar jums taip ir neatrodo…
