Yra žinomas posakis, kad nuo meilės iki neapykantos yra tik vienas žingsnis. Skamba paradoksaliai ir patraukliai, bet dar paradoksaliau yra tai, kad dažnai net nereikia žengti nė žingsnio, meilė ir neapykanta jau šalia, susipynė ir susiliejo, kaip įnoringi papuošalų nėriniai.
Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie myli ir nekenčia vyrų. Ir yra žmonių, kurie myli ir nekenčia moterų. Yra žmonių, kurie myli ir nekenčia tikinčiųjų, ateistų, gydytojų, darbininkų, mokytojų, taksistų, politikų, milijonierių, bedarbių – variantų begalė. Yra žmonių, kurie myli ir nekenčia svetimų šalių ir tautų. Yra tokių, kurie myli ir nekenčia savųjų.
Ši prieštaringa simbiozė ne visada akivaizdi, nes meilė gali būti akivaizdi, o neapykanta gali būti giliai paslėpta ir neįsisąmoninta. Arba atvirkščiai. Mylėti ką nors gali būti pavojinga, gėdinga, baisu, nepriimtina ar net neįprasta. Tas pats gali būti taikomas ir neapykantai.
Yra žmonių, kurie myli ir nekenčia savo brolių ar seserų, vaikų ar draugų. Galbūt kuo arčiau Kitas, kuo giliau jis įleido šaknis žmogaus gyvenime, tuo didesnė tikimybė, kad vienu metu jam jausime meilę ir neapykantą? O aiškūs, ryškūs jausmai patiriami turbūt daugiausia nepažįstamiems žmonėms?
Ši prielaida puikiai dera su viena pagrindinių psichoanalizės temų – meile ir neapykanta mamai ir tėčiui, gigantiškoms vidinio pasaulio figūroms, pačioms artimiausioms, kurias reikia įveikti, norint įgyti laisvę ir nepriklausomybę. Ir tada neapykanta lyg ir išnyks, o liks tik meilė. Ir tai lyg ir galioja netgi tiems, kurie myli ir nekenčia savęs.
Galbūt meilė ir neapykanta gryna forma be priemaišų sutinkama ne taip dažnai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir tokie klausimai kaip „Ar nėra mano neapykantoje kruopščiai maskuojamos meilės? ir „Ar nesklinda neapykanta per mano meilę?” gali atnešti daug nuostabių atradimų drąsiems savo vidinio pasaulio tyrinėtojams.
