Pabaiga visuomet yra kažko pradžia

Kinai turi patarlę „Pradžia ir pabaiga tiesia viena kitai ranką“. Kitaip tariant, pabaiga visada yra kažko pradžia. Ši taisyklė galioja kalbant ir apie santykius.

Kiek kartų teko pagalvoti apie praeitį su liūdesiu, apgailestavimu ar net pykčiu? Ar tai būtų skausmingas išsiskyrimas, netikėta pertrauka santykiuose, o gal gailestis dėl pasakytų (ar nepasakytų) žodžių – pastoviai norėdami stebuklingai pakeisti tai, kas jau nutiko, mes tarsi įklimpstame praeityje ir tai mums atneša daug skausmo.

Nors dauguma žmonių žino, kad neverta laikytis įsikibus praeities, dažnai jie nesuvokia, kodėl. Štai viena pagrindinių priežasčių – kai pasirenki gyvenimą praeityje, neišnaudoji visos savo energijos dabartyje. Jeigu ilgą laiką esi kažko įsikibęs, tai reikalauja ne tik dėmesio sutelkimo, bet ir energijos. Nuolatinis minčių sutelkimas į praėjusius dalykus šia prasme niekuo nesiskiria.

Nepriklausomai nuo to, jūs tai sąmoningai suvokiate ar ne, nenoras paleisti praeities ir judėti pirmyn skaido jūsų dėmesį ir eikvoja energiją. Tai tarsi mėginimas palaistyti daržą su skylėtu laistytuvu. Jeigu jaučiate nuovargį, depresiją ar nepasitenkinimą, gyvenimas praeities nuoskaudomis gali būti užslėptas to veiksnys.

Vienas iš būdų, kaip galima susigrąžinti energiją – užkamšyti skyles ir atsisveikinti su praeities apgailestavimais. Vietoj kartėlio, pykčio ar net neapykantos, verčiau išbandykite šiuos keturis patarimus, kurie leis su derama pagarba atsisveikinti su kažkuo, kas baigėsi, ir judėti į priekį.

Pajuskite padėką už dovaną, įvyniotą į pabaigą

Universiteto diplomų teikimo ceremonija anglų kalba vadinama „commencement“, o tai reiškia pradžia. Kitaip tariant, tą pačią akimirką ne tik baigiasi mokslai, bet ir prasideda naujas gyvenimo etapas. Gyvenimas yra tarsi klasė, o mus aplankančios pabaigos yra tarsi diplomai, nors dažnas jų iš pradžių gal ir neteikia džiaugsmo.

Kiekviena pabaiga gyvenimas mums parodo, kad išmokome dar vieną pamoką ir jau esame pasiruošę kitai. Kitaip tariant, mes jau pasinaudojome vienos situacijos pasiūlytomis galimybėmis ir reikia pakeisti aplinką, kad gautume naujų šansų. Tad kiekviena pabaiga slepia savo dovaną. Atverdami dvasią ir širdį jai, net jei šiuo metu ta dovana nėra akivaizdi, mes pasveikiname mūsų laukiančią naują pradžią.

Išbandykite tai: Kad nepamirštumėte žiūrėti į priekį, karts nuo karto priminkite sau, jog esate pasiruošę priimti dovaną, naują pradžią, kurią suteikia pabaiga.

Nustokite save kaltinti

Viena iš priežasčių, kodėl mes neiname į priekį – savęs kaltinimas dėl nelaimingos pabaigos. Panašiai kaip vaikai, kurių tėvai pykstasi, išsiskiria ar juos palieka, dėl to prisiimame kaltę sau, kad tai, kas įvyko, įgautų prasmę. „Kas su manimi blogai“ – klausiame savęs. „Kodėl leidau, kad tai nutiktų?“. Galbūt ir galėjote kažką nuveikti, kad užkirstumėte kelią tam, kas nutiko. O gal ir ne. Bet kokiu atveju, gyvenimas yra mokykla ir mus ištinkančios pabaigos yra vieni geriausių mokytojų, kokius kada nors galėjome turėti.

Išbandykite tai: Susidūrę su pabaiga, atsisakymu, atmetimu ar mirtimi, susimąstykite, ko iš to galite pasimokyti? Ką iš to sužinojau apie save? Ką sužinojau apie gyvenimą? Kaip visa tai galiu panaudoti ateityje?

Priimkite tai, kas yra ir nepasiduokite poreikiui žinoti

Ar kada nors teko jaustis taip, kad privalote matyti kaip įvykdomas teisingumas ar suprasti, kodėl kažkas įvyko vien tam, kad galėtumėte judėti į priekį? Tik tiesa tokia, kad gali niekada taip ir nerasti atsakymo į klausimą „kodėl“. Ar tai reiškia, kad reikia laukti, kol ateis atleidimas ir ramybė?

Buda kartą įspėjo savo mokinį, kad netaptų žmogumi, kuris pašautas užnuodyta strėle neleidžia gydytojui jos ištraukti tol, kol nesižinos jį sužeidusio žmogaus vardo, jo ūgio, iš ko buvo padarytas lankas ir kokios plunksnos panaudotos strėlei. Mus visus karts nuo karto sužeidžia likimo strėlės.

Kur kas svarbiau ne žinoti, kas už tai atsakingas ir kaip už tai atsilyginti, o išsitraukus nuodingą strėlę pasijausti laisvu ir taip gauti galimybę greičiau pasveikti.

Išbandykite tai: Jeigu panorote kažką paleisti ar pamiršti, žinokite, kad tai bus laipsniškas procesas ir nebūtinai lengvas. Pripažinkite savo skausmą. Neignoruokite savo jausmų, tačiau ir neleiskite, kad jie užvaldytų jūsų gyvenimą. Jeigu suteikėte sau laiko susidoroti su emocijomis ir sielvartauti, vos tik pajutę, kad mintys nuklydo į praeitį, švelniai pastumkite save link dabarties. Gali tekti tai vis kartoti ir kartoti. Ir tai normalu. Būkite kantrūs patys su savimi.

Sukurkite naują istoriją

„Jis mane užgavo, ji mane išdavė, jis mane apgavo“ – tai tėra momentiniai dalykai, nutikę jums konkrečią gyvenimo akimirką. Nuolat kartojant, perpasakojant ir vėl išgyvenant šią seną ir liūdną istoriją elgiatės taip, lyg ta akimirka charakterizuotų visą jūsų gyvenimą. Taip nėra. Kokia bus likusi jūsų istorijos dalis, priklauso tik nuo jūsų pačių.

Išbandykite tai: Liaukitės kalbėję ir galvoję apie žmones, kurie, jūsų manymu, jus įskaudino ar išdavė. Paprašykite ir draugų bei artimųjų, kad neverstų jūsų sugrįžti į šiuos prisiminimus. Verčiau sutelkite dėmesį ir pakalbėkite apie teigiamus jūsų dabartinio gyvenimo aspektus bei tuos nuostabius dalykus, kurie jūsų dar laukia ateityje. Būtent jūs esate naujo savo gyvenimo skyriaus autorius. Įrodykite, kad turite jėgų sukurti savo naują istoriją.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *