Pakaks terorizuoti vaikus

Būtent tai kartais norisi sušukti žmonėms, tačiau blaivus protas kužda, kad tiems, kurie išgirs ir supras, svetimi pamokymai nereikalingi, o tie, kuriems tas šauksmas adresuotas – nieko neišgirs, jiems tai kaip katės kniaukimas, dar didelis ačiū, kad šlepetės mano pusėn nepaleis.

Išėjau neseniai pasivaikščioti, mėgaujuosi šilta diena ir matau, kaip vaikai dūksta ant žolės. Viena mergaitė linksmai voliojasi, atmintyje iškart iškilo vasara, kaimas, atostogos, laisvė, pieva, kai galima buvo štai taip laimingai žaisti ir voliotis, tačiau…

-Kaip tau ne gėda! Tučtuojau stokis ir eik čionai! – piktai rėkia moteris, ištraukdama mane iš svajonių ir prisiminimų į realų pasaulį. Būčiau tarnavusi armijoje, nuo tokio riksmo turbūt automatiškai krisčiau ant žemės ir pradėčiau daryti atsispaudimus.

Mergaitė ir toliau linksmai dūko, priešindamasi bandymams sugrąžinti ją į rūstų pasaulį, kur absoliučiai adekvatus džiaugsmas ir laisvė vadinami „Gėda!”.

Iš vienos pusės supratau jos mamą – jai reikėjo kažkur skubėti savais suaugusiais reikalais. O čia šita vasariška laimė. Visiškai neklauso…

Iš kitos pusės – pasidžiaugiau sveika mergaičiukės psichika. Vaikas tarsi užsidarė savo užburtame kupole – reikalavimai ir pikti žodžiai jos visiškai nepasiekė.

Iš trečios pusės… Iš trečios pusės pasakysiu štai ką.

Visi mes anksčiau ar vėliau mirsime. Ir tuo pat metu liksime gyvi savo vaikų, anūkų, proanūkių atmintyje kaip savotiški vaizdiniai, žodžiai, įsakymai, draudimai ir leidimai.

Nejaugi jums norisi tapti vidiniu monstru savo vaikams, kurį jie paskui daug metų bandys nugalėti, mokėdami pinigus psichologams?

Absoliučiai sėkmingi, geri, mylintys žmonės kartais patys nepastebi, kaip nejučia formuoja identitetą savo vaikams iš pozicijos „tu darai man gėdą”, „tu nepilnavertis”, „su tavimi kažkas negerai”.

Kai nusiperkate naują kompiuterį, jūs gi neinstaliuojate į jį milijoną programų, dėl ko jo darbas sutriks, kompiuteris negalės dirbti pilnu pajėgumu. Jūs nespjaudote jam į monitorių, nedaužote klaviatūros ir kieto disko, jeigu pernelyg ilgai kraunasi.

Tai kodėl taip elgiatės su vaikais?

Kodėl išvadinate flegmatiško temperamento vaiką stabdžiu arba įtikinėjate choleriką, kad jis „išpera ir psichas”?

Kodėl terorizuojate ir žeminate, o paskui prašote atleidimo, lendate vaiką apkabinti, nors jis to nenori ir atgailaujate? O paskui – vėl viskas iš naujo…

Jeigu šiandien važiavote iš darbo ir įstrigę spūstyje perskaitėte šį tekstą, pamėginkite pamąstyti apie amžinybę. Galbūt geriau išlikti vaikų atmintyje patikima atrama, meilės ir pagarbos šaltiniu?

Jie mus myli. Ir mes juos mylime.

O kaip su pagarba?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *