Pradėti nuo savęs

Žmogaus charakteris, jo požiūris į save, kitus ir darbą, formuojasi visų pirma artimų žmonių įtakos dėka. O ir genus vaikai gauna iš mamos bei tėčio. O tėtį ar mamą savo vaikui mes parenkame patys. Dėl to visada sakaus savo pacientams: “Jei norite išsiaiškinti savo nelaimių priežastį – prieikite prie veidrodžio”.

Tačiau sąžiningai save įvertinti labai sunku. Pavyzdžiui, viena mama man sako:

-Auklėju sūnų taip, kad užaugtų laimingas, sėkmingas, darbštus, pasitikintis savimi, žodžiu, taptų tikru vyru!

-O jūs pati – laiminga? – klausiu moters.

-Ne.

-Sėkminga? Pasitikite savimi?

-Ne.

Paskui dar paaiškėjo, kad gyvena ji su alkoholiku. Moteris, kaip darbinis arklys tempia šeimos vežimą, kuriame sėdi darbo neturintis amžinai girtas vyras bei vaikai, kurie ima iš jos pavyzdį. Ir tempia moteriškė tą vežimą su visais keleiviais, svajodama apie nuostabią ateitį. Ji nesupranta, kad į jokį rojų vežimo ji nenutemps. Jeigu susirgs, šeimos nariai, užuot užjautę, ims, vaizdžiai tariant, raginti ją botagu – ko sustojai, važiuojam toliau!

Baisiausia šioje situacijoje tai, kad ji ir nenori kitokio gyvenimo – juk tada dings savo reikšmės pojūtis. Įsivaizduojate? Širdies gilumoje ji didžiuojasi savo didvyriškomis kančiomis. Ją užjaučia tokios pat užguitos, gyvenimo nustekentos draugės.

Ir štai tokia moteris, kenčianti nuo depresijos, skandalų, o gal ir vyro kumščių, kažkodėl tvirtai tiki, kad išmokys vaikus būti laimingais ir sėkmingais.

Tačiau žodžiai gali išmokyti tik tuo atveju, kai priešais akis yra vertas pavyzdys. Amžinai susierzinusi mama, atliekanti virėjos ir indaplovės vaidmenis, su alumi ant sofos drybsantis tėvas autoritetais vaikui tapti negali. Kur šie vaikai susiranda autoritetų? Gatvėje. Ir tai dažniausiai būna ne patys geriausi žmonės.

Charakteris susiformuoja 5-7 gyvenimo metais, o toliau vyksta jo šlifavimas. Vieni bruožai paaštrėja, kiti – atbunka. Po 5-7 metų amžiaus galima pakeisti tik vieną žmogų šioje planetoje. Atspėkite ką. Save.

Tačiau vaikai keisti savęs neskuba, visi tie tėvų ir mokytojų pamokslai per vieną ausį įeina, per kitą išeina. Juk dėl silpno pažangumo maisto kiekis jų pietų lėkštėje nesumažėja. Kompiuteris, telefonas, papuošalai, kuriuos perka tėvai, irgi niekur nedingsta.

Apie savo elgesį žmogus susimąsto tik tada, kai gauna gerą niuksą, o gal ir spyrį iš gyvenimo, o ne tada, kai mama ir tėtis paprašo. O mes tuo tarpu stengiamės apsaugoti savo vaikučius nuo menkiausių sunkumų. Iš pradžių namų darbus už juos ruošiame, paskui naudingai apvesdiname ar ištekiname, surandame mažyliams prestižinius darbus. Tik visa tai nepadarys jų laimingais.

Moko ne žodžiai, o pavyzdys. Juokinga aiškinti vaikui apie rūkymo žalą, kai tavo dantyse rūksta cigaretė. Kvaila pasakoti apie sporto naudą, kai geriausias tavo draugas – televizorius. Pradėkite nuo savęs. Liaukitės būti vaikui tironu. Arba tarnu.

Jeigu jums įdomiau valandų valandas plepėti su draugais/draugėmis, o ne pabūti su vaikais, nėra ko stebėtis, jei vaikams įdomesnis bus internetas, o ne jūs.

Vaikai turi matyti, kaip tėvai apsikabina ir bučiuoja vienas kitą, o ne svaidosi lėkštėmis, prakeikdami tą dieną, kai susipažino.

Trumpiau tariant, jeigu linki laimės vaikui, iš pradžių tapk laimingas pats. O vaikas tave nusikopijuos.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *