Daugeliui moterų, nepriklausomai nuo amžiaus, būdinga „vaidinti nuotaką” nežinia prieš ką, prieš bet kokius pasipainiojusius žmones, prieš visus… Kaip ir paauglėms, joms visą laiką norisi patikti vos ne visam pasauliui.

Drauge su noru patikti, išsipučia ir moters lūkesčiai, susiję su santuoka – jos lauks karštos meilės, abipusio susižavėjimo, bendrų interesų, normalaus seksualinio gyvenimo, bendro rūpinimosi vaikais, bendro džiaugsmo, patiriamo užsiimant buities darbais.

Lūkesčiai, lūkesčiai, lūkesčiai… Būtent jie skatina moteris susikurti meilės ir žavesio vaizdinį, skirtą vyrams „užkariauti”. Suprantama, vyrai lengvai praryja tokį jauką ir, savo ruožtu, patys turi daugybę lūkesčių, laukia iš moterų pažadėtos beribės meilės, kantrybės, rūpestingumo.

Nors kai kurios moterys po santuokos jau nebelaukia, jos paprasčiausiai reikalauja iš vyro bendrų tikslų ir intelektualinės partnerystės, pilnaverčio bendravimo ir jautraus savitarpio supratimo, pakankamai aktyvių seksualinių santykių ir vien tik romantiškos meilės. Tokie jau beveik klinikiniai atvejai – atskira tema.

O mes pakalbėsime apie tai, kaip moterys, išsikėlusios sau tikslą kuo greičiau ištekėti (metai bėga), apgaudinėja ir save, ir vyrus. Taip, būtent šitaip viskas ir vyksta: apgaudinėdama save, moteris suklaidina ir vyrą. Vos ne tyčinė „nusikalstama” veikla gaunasi.

Ištekėjusi moteris praktiškai neturi laiko save prižiūrėti, kad išliktų patraukli. Šeimyninė buitis užima „visas 48 valandas per parą”. O štai vyras turi pakankamai laiko, kad kiekvieną dieną akivaizdžiai įsitikintų moterų „klastingumu” – „prieš santuoką buvo vienokia, o dabar į ką tapo panaši?”

Įsijautusi į susikurtą vaidmenį ir vaizdinį (ar išties būdama tokia), moteris idealizuoja viską ir visus. Iš visų jėgų stengdamasi patikti vyrui, ji daug ką jam atleidžia ir leidžia. Priskiria jam įvairiausių neegzistuojančių bruožų. Ir pati įtikinamai demonstruoja pačius geriausius savo bruožus, kaip vienintelius, kurių ji turi.

Jos nežemiško grožio ir angeliško kantrumo išverstas iš koto vyriškis visiems laikams įsimena tą jos vaizdinį ir vaidmenį. „Ji – tikras stebuklas!” Kurgi ne…

Retai moteriai pavyksta likti savimi visą gyvenimą, dažniausiai tenka atitikti pačios susigalvotą vaizdinį. Arba mėgindama atitikti. Nepavydėtinas likimas.

Plius dar prisideda didėjančių lūkesčių paradoksas: visada norisi daugiau, negu turi dabar, negu tikėjaisi anksčiau. Galbūt tie lūkesčiai būna patenkinami, tačiau sutuoktiniai tuojau pat iškelia reikalavimų kartelę dar aukščiau – pradeda reikšti vienas kitam dar didesnius reikalavimus ir po kurio laiko prasideda abipusės pretenzijos.

Ką mes girdime iš tų, kurie neseniai išsiskyrė? Kažką panašaus į: „Tarp mūsų visgi nebuvo normalaus bendravimo”, „Išsilavinimo skirtumas buvo toks didelis, kad tai trukdė gyventi”, „Jis kalbėjo vien apie save”, „Jis manęs negirdėjo ir nesuprato”…

Visai kita situacija su tomis moterimis, kurios „neapsimetinėjo”.

Taip, daugumai moterų norisi gerai atrodyti, ir tai normalu. Taip, save prižiūrinti moteris – visada patraukli. Tai irgi normalu. Tačiau yra saiko jausmas ir vidinė žmogaus kultūra. Yra natūralus poreikis tvarkingai ir gražiai atrodyti, nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių.

Tokioms moterims pirmoje vietoje – dvasinės vertybės ir interesai. Vyras praktiškai iš pradžių susipažįsta su jos vidiniu pasauliu ir jeigu įvyko širdžių suartėjimas, tai tokia draugystė išties pagrįsta bendrais interesais. Tokia draugystė – visam gyvenimui.

Būti pačia savimi – didi dovana. Nedaugeliui tai duota nuo gimimo. Labai daug moterų tik stengiasi tokiomis tapti, bet gaunasi ne visoms. Tikroji laimė – mylėti žmogų tokiu, koks jis yra iš tikrųjų. Ir pačiam būti lygiai taip mylimu.

Yra, žinoma, tokių veiklos sferų, kuriose neišvengiame išgalvotų elementų – literatūra, kinas, reklama, politika. Be tam tikros nutylėjimo, hiperbolizavimo ir apsimetinėjimo dalies nebus svajonių, kūrybos, verslo. Mes rizikuojame prarasti aukštą savivertę ir optimizmą, jei visiškai atsisakysime saviapgaulės. Prarasime ir puikią, žaismingą nuotaiką, jei visą gyvenime žvelgsime vien tik tiesai į akis.

Tačiau yra ypatingų atvejų, kai tiesa be galo naudinga – tai sąžiningi ir kupini pasitikėjimo santykiai tarp vyro ir žmonos. Nepabijosiu teigti, kad visos problemos šeimoje kyla iš melo, kuris pamažu tampa įpročiu.

.