Pakanka vien to, kad egzistuoji. Atmink, kad nepaisant tavo elgesio ir pozicijų tu esi vertingas/a kaip žmogiška būtybė, kuri yra gerokai sudėtingesnė už akmenį, medį, už lango stypsančius pastatus ar kokį naujausią kompiuterį.
Kiekvienas žmogus, tiek fizine, tiek psichine prasme yra vienintelis ir nepakartojamas, unikali kombinacija genų, galimybių, gyvenimiškų aplinkybių bei daugiau ar mažiau sąmoningų pasirinkimų.
Yra dalykų kurie tau nepatinka? Puiku. Taip pasireiškia mūsų tobulumo siekis, paieškos savirealizacijos link. Trokštame augti kaip tik todėl, kad esame netobuli. Tas, kas neigia galimybes nuolatos tobulėti, augti, gyventi gražesnį ir tauresnį gyvenimą, viduje yra miręs. Viso gyvenimo esmė kaip tik ir yra savo gyvybines jėgas ir energiją panaudoti tam, kad kiek galima labiau išreikštume save.
Savęs vertinimas
Galvokime apie save, kaip apie sudėtingas ir daugialypes būtybes. Atsisakykime vienpusiško savęs suvokimo, kai mąstome tik neigiamai arba teigiamai, juoda/balta, atsižvelkime į mūsų asmenybę sudarančių dalių sudėtingumą.
Dažnai priimti save yra sunku todėl, kad esame nepatenkinti išvaizda. Štai kelios mintys, kaip galime tai pakeisti ir pašalinti kliūtį.
Jei sau nepatinki, pamėgink sudaryti savo kūno dalių sąrašą: nosis, akys, burna, kojos ir t.t. Į sąrašą pridėk ir vidaus organus: blužnį, kepenis, inkstus, širdį… Tada susižymėk kurios dalys atrodo priimtinos, o kažkurios gal net ir patinka. Veikiausiai paaiškės, kad nepatinka tik kažkokia nedidelė dalis, kurią nusvers priimtinų kūno dalių sąrašas.
Fizinis grožis tėra kultūros sukurta, išorinė sąvoka, kuri gali gana stipriai skirtis ar net sau prieštarauti, priklausomai nuo vietos (žemyno, šalies ar kaimo) bei laikmečio. Jau nekalbant apie mados ir reklamos industriją, diktuojančių labai siaurus ir mažai kuo pagrįstus standartus. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas. Jo vertę galime grįsti panašumu į kitus ar į šio pusmečio madingas tendencijas arba priešingai, jo ar jos unikalumu, tai tik požiūrio klausimas. Bet išsyk svarbu turbūt dar pridurti, kad niekas negali būti į nieką visiškai panašus/panaši, išskyrus tik patį save, kas ir sudaro unikalumo vertę – to negali pakartoti. Didžiuokimės tuo.
Mūsų kūnas yra toks, koks yra, kad ir koks jis būtų. Kiekvieno iš mūsų pareiga – gerbti save. Gerbti save – tai save priimti, sutikti su tomis nuo mūsų pačių nepriklausančiomis aplinkybėmis, kūrusiomis mūsų kūną, ir padaryti jas savomis.
Save priimti, pamėgti ir save mylėti besistengiantis žmogus patiria teigiamus jausmus, galvodamas apie save ir savo kūną bei su gailesčiu žvelgia į tuos, kas manosi esą žmonės vien todėl, kad turi išvaizdą, kurią kažkas apibūdina kaip gražią.
Priežastys, kodėl savęs nemylime ir nevertiname neretai glūdi praeityje, tai žmonių pasakyti pikti, nedraugiški žodžiai, teiginiai apie mus, kuriais tiesiog patikėjome, nes buvome dar maži vaikai ar tiesiog psichologiškai palūžę, negebantys vertinti viso to logiškai.
Kiti žmonės
Svarbu yra būti laisviems, savarankiškiems ir atsispirti nuo kitų žmonių pritarimo poreikio. Su kitais bendrauti ne iš reikalo, bet iš meilės. Daugelis žmonių yra linkę kitus idealizuoti, priskirti jiems visus teigiamus bruožus taip paversdami juos tokiais, su kuriais nebegali jaustis lygūs ar į juos panašūs. Tačiau kiti žmonės, nors ir sumanūs savo veikloje, yra lygiai tokie pat kaip mes.
Kalbėdami su asmeniu, kurį laikote svarbiu, arba su tuo, kurį pavertėte idealu, su humoru ir šiek tiek ironiškai įsivaizduokite atliekant jį ar ją fiziologinius reikalus. Tai padės jums pakeisti požiūrį bei jaustis mažiau menkais bendraujant su tuo žmogumi.
Kitų pritarimas
Kam nėra malonu, kai jam ar jai pritaria? Aišku, kad daugumai iš mūsų tai patinka, deja, kai kam tas malonumas tapo nepaprastai svarbiu poreikiu. Nemažai žmonių vos ne gyvena vien tam, kad kiti juos pripažintų.
Jie niekada neišsako savo idėjų ar samprotavimų, prieš tai neįsitikinę, kad tai sutaps su aplinkinių nuomone. Kartais pasitaiko, kad asmuo po kelis kart per dieną pakeičia savo nuomonę. Tokie žmonės negyvena, neturi savo gyvenimo. Jie yra tik tokie, kokius juos nori matyti kiti, o jų gyvenimas tampa vien tik nuolatiniu sekimu kitais. Taip elgdamiesi, jie leidžia aplinkiniams save kontroliuoti.
Paprastai politikai yra tokia kategorija žmonių. Jie nekalba atvirai, nes turi kalbėti taip, kad jų žodžiams pritartų didžioji dalis jų besiklausančių potencialių rinkėjų.
Iš esmės kitų pritarimo siekiama dėl nepasitikėjimo savimi. Tai pasikeis, kai apsispręsime gyventi savo gyvenimą savarankiškai, o ne leisti, kad gyvenimas valdytų mus. Atradus save, einant savo pašaukimo keliu, natūraliai atkris poreikis stengtis visiems aplink įtikti.
Dešimt savęs priėmimo taisyklių
1. Kai tau sako komplimentus ar parodo šiltus jausmus, draugiškumą, sakyk sau, kad jų nusipelnai. Priimk komplimentą paprastai, natūraliai ir visiškai teisėtai jauskis žmogumi!
2. Rūpinkis savo kūnu, kad ir koks jis būtų. Venk žalingų įpročių. Maitink jį. Valgant rinkis kas patinka tau, o ne kitiems, bet saikingai.
3. Mankštink savo kūną! Jis yra stebuklas, vien todėl, kad egzistuoja. Gerbk jį.
4. Išklausyk visų, bet spręsk savarankiškai, turėk savo nuomonę.
5. Konfliktinėje situacijoje visada kažką rinkis. Tai yra geriau nei tai, kada liekame pasyvūs ir už mus nusprendžia kiti. Svarbu gyvenimą paimti į savo rankas, kad ir kas būtų!
6. Kiekvieną vakarą prisimink praėjusią dieną ir atpažink situacijas, kuriose pasidavei neigiamam požiūriui į save.
7. Stenkis elgtis priešingai, nei liepia tavo „blogoji“ pusė.
8. Išmok į kitus žiūrėti be įprastinio nepilnavertiškumo jausmo ir pamatysi, kad visi mes daugiau ar mažiau panašūs.
9. Atmink, kad niekas nėra nulemta iš anksto. Mes esame savo padarytų pasirinkimų rezultatas.
10. Pripažink savo drovumą, kad galėtum jį keisti, o jį ignoruodami, žmonės ir pasilieka drovūs.
Pagal italų psichoanalitiko Valerio Albisetti (2009) knygą „Kad būtume laimingi: psichoterapija visiems“, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 69-76 psl.
Parengė Edvardas Šidlauskas
