Santykiai, kur vienas myli, o kitas – leidžia save mylėti

Iš karto noriu įspėti kai kuriuos skaitytojus: pradžiuginti jūsų neturiu kuo. Bet kuris psichologas jums pasakys, kad pats klausimas skamba absurdiškai, nors mums pastoviai jį užduoda. Teiginys, kad vienas myli, o kitas leidžia save mylėti – tiek pat toksiškas, kaip ir „Jeigu muša, reiškia – myli”. Realybėje nė vienų santykių negalima laikyti harmoningais, jeigu juose nėra abipusiškumo. Pabandykime panagrinėti, kodėl taip atsitinka.

Pirmiausiai vertėtų pažymėti, kad į tokius santykius patenka, kaip taisyklė žmonės, nesugebantys kurti lygiaverčių santykių. Kaip ir daugelio kitų santykių tarp skirtingų lyčių problemų atveju, šaknų reikia ieškoti vaikystėje. Tėvų meilės deficitas atsiliepia suaugusiame gyvenime: žmogus ateina į santykius su tuo pačiu deficitu ir laiko tokią situaciją visiškai normalia.

Priešinga problema suformuoja kitam partneriui lygiai tokį patį nesveiką požiūrį į santykius ir iš esmės tik dėl to, suradę vienas kitą jie ir nusprendžia, kad gali kurti bendrą ateitį. Nors iš tikrųjų tokie santykiai – spąstai, iš kurių labai sunku ištrūkti ne nuostolių.

Tasai, kuris myli

Poroje, kur jausmai neranda atsako, žmogus, kuris myli, visą laiką stengsis santykių labui ir visą laiką tik duos, duos ir duos… Resursai, visų pirma – emociniai, yra riboti. Anksčiau ar vėliau tai atves į išdegimą, ypač turint galvoje, kad visos to žmogaus pastangos nueina vėjais, juk meilė arba yra, arba jos nėra.

Be to, kiekvienas žmogus visada žino – atsako partneris į jo jausmus, ar tiesiog bando apgauti. Suvokiant, kad atsakomosios meilės nėra, sulig kiekviena diena darosi vis sunkiau ir sunkiau. Prasideda skausmingas kapstymasis savyje, žmogus ieško priežasčių savo viduje, susikoncentruoja į savo trūkumus, mėgina kažką keisti ir tuo pat metu smunkančios savivertės fone darosi vis sunkiau pasiryžti viską mesti ir išeiti.

Tas, kuris leidžia save mylėti

Kas iš pradžių vyksta su tuo, kuris leidžia save mylėti? Šie žmonės iš pat pradžių ateina į santykius, kad juose vien tik imtų ir nieko neduotų mainais. Tačiau gyvenimą tenka dalintis su nemylimu žmogumi. Net jeigu esama simpatijos, anksčiau ar vėliau ji išsisklaido ir užleidžia vietą abejingumui. Kad ir kaip besistengtum, prisiversti pamilti nesigaus, net jeigu partneri rodys pačias geriausias savo savybes ir iš pirmo žvilgsnio atitiks visus idealaus partnerio kriterijus.

Kaupiasi susierzinimas. Įkyrus partnerio dėmesys, jo rodomi meilės ženklai pradedami traktuoti kaip priešiški. Partneris visą laiką laukia atsako į savo meilę ir suvokimas, kad atsako jam duoti negaliu – irgi yra ganėtinai skausmingas. Dėl to palaipsniui didėja įtampa, po truputėlį nuvertinama visa tai, ko esama ir ko būta tarp šių dviejų žmonių.

Ar turi tokie santykiai ateitį?

Susumuojant, vertėtų pasakyti, kad jeigu pačioje pradžioje tokie santykiai gali suteikti partneriams šiokį tokį pasitenkinimą, tai jų ateitis – visada labai miglota ir niūri. Tokius santykius gali harmonizuoti tik laikas, tačiau išsprendus vieną problemą, jums labai greitai teks imtis kitos – ir taip iki begalybės.

Visgi neįmanoma priversti savęs ar kito žmogaus jausti, ypač jeigu kalba eina apie meilę. Tai nesveika schema ir jeigu jūs joje atsidūrėte, būtina ne tik pasitraukti iš tokių santykių, kol dar ne vėlu, bet ir kreiptis į specialistą, kuris padės suprasti situaciją ir surasti būdą, kaip sukurti sveikus santykius.

Meilė – tai žaidimas, kurį gali žaisti dviese ir kurį gali išlošti tik abu žaidėjai. Visada turėkite tai galvoje. Gerbkite save, savo jausmus ir savo laiką.

Santykiai – abipusiai ir lygiaverčiai mainai. Jei visada laikysitės šios taisyklės, šansai surasti laimę šeimyniniame gyvenime žymiai padidės.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *