pasitikėjimas šeimoje

Šeimoje viskas pagrįsta pasitikėjimu

Kam pasitikėjimas šeimoje? Kam reikia jį pelnyti? Juk kartais tai padaryti labai nelengva. Mažylis, kurį mama nešioja po širdimi ištisus devynis mėnesius, jau patikėjo mamai vertingiausia, ką turi – savo gyvybę. O gimstant, fizinis bendrumas perauga į dvasinį ir psichologinį.

Kūdikį mama maitina krūtimi ir jiedu žvelgia vienas į kitą. Ką regi vaikas mamos akyse? Gerumą, meilę, ramybę, patikimumą. Mažylis irgi myli mamą ir jaučiasi apsaugotas. O jei mama tuo metu žiūri televizorių ar įsigudrina susikivirčyti su tėčiu? Mažasis žmogus pasijaučia nereikalingas, pasąmonėje jam kyla baimė, kad jį atstūmė. O juk būtent šiuo metu formuojasi santykių psichologija.

Vaikas paauga, pradeda vaikščioti. Kas vedžioja jį už rankos, supa, skaito pasakas, kalbasi su juo? Pas ką bėga vaikas, kai nukrinta ir užsigauna? Žinoma, pas mamą. Jis tiksliai žino: mama pagailės, padės ir apgins nuo visų negandų.

Bėga laikas, vaikas darosi vyresnis, protingesnis, savarankiškesnis. Pats eina į mokyklą, parduotuvę, ruošia namų darbus. O tėvai po darbo pavargsta, bendravimui su vaiku nelieka nei laiko, nei jėgų, nei noro. Pavakarieniauti, dribti į fotelį ir įsijungti televizorių… Pažįstama?

Labai pamažu, tačiau užtikrintai vaikas pasitraukia į antrą planą. Kai lankė darželį, mama klausinėjo, ką valgė, su kuo žaidė, kokių dainelių mokėsi, o paskui… Argi paskui vaikui nereikia dėmesio? Tačiau bendravimas su tėvais palaipsniui pakeičiamas kompiuteriu. Pabandykite atplėšti atžalą nuo eilinio kompiuterinio žaidimo – ką išgirsite? „Mama, netrukdyk, paskui pasikalbėsime!”

Viskas teisingai, jam ten įdomu, o su tėvais – jau nebe. Kokiu momentu pradingo susidomėjimas? Galbūt tada, kai jis suprato, jog už bendravimą su juo tėvams įdomesnis televizorius ar pokalbiai telefonu…

O paskui staiga ir netikėtai užgriūna pereinamasis amžius. Suaugusieji, aišku, žino, kad jis neišvengiamai ateis, o kartu su juo – begalė įvairiausio „gėrio”. O ką apie tai žino vaikas, jeigu jam niekas nieko nepapasakojo? Apie fiziologiją žinių jis pasisems iš draugų, interneto, kokių nors žurnalų. O kaip puiku būtų iš anksto paruošti augantį ir bręstantį žmogų pokyčiams – ir fiziologiniams, ir psichologiniams.

Tikriausiai visi prisimena savus pojūčius, patirtus pereinamajame amžiuje, kai viskas atrodo neteisinga, viskas erzina, o suaugusieji kalba visiškas nesąmones, verčia daryti, ko visiškai nesinori, nes nesupranti, kuriems galams to reikia. Šiuo laikotarpiu paauglys neretai neapkenčia ne tik aplinkinių, bet ir savęs – dėl to, kad tapo kitoks, nes visi jį koneveikia už blogą elgesį.

Galbūt, jei tėvai rastų laiko ramiai pasikalbėti su sūnumi ar dukra ir papasakoti, kad netrukus prasidės konkretūs pokyčiai, kad tam reikia būti pasiruošusiems, kad šito nereikia bijoti, tereikia tiesiog perkentėti – galbūt paaugliams būtų žymiai lengviau?

Kasdieniniai atviri, pasitikėjimu grįsti pokalbiai bet kokiomis temomis leidžia vaikui suprasti, kad šeimos nariai jį prisimena, apie jį galvoja ir jį myli. Jeigu skaitomasi su jo nuomone ir prašoma patarimo sprendžiant kokius nors klausius, toks elgesys išmoko vaiką mąstyti ir prisiimti atsakomybę už priimtus sprendimus. Gerai, kai tėvai domisi vaiko reikalais ir patys dalinasi naujienomis. Tada vaikas jaučia emocinį ir psichologinį ryšį su artimaisiais, ir šis ryšys išlieka visam gyvenimui.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *