Kiekvienas iš mūsų turime daug automatiško elgesio modelių, kuriuos įgijome dar vaikystėje. Taip jau atsitiko, kad gimstame be patirties ir pradedame ją įgyti tėvų šeimoje. O pasirinkimo ten mes turime ne per daugiausiai.

Ten, tolimoje vaikystėje, ryšys su tėvais mums buvo būtinas meilės patvirtinimas.

Bet štai mes užaugome, suaugome, užmezgėme santykius, su kuriais lyg ir viskas gerai, netgi jaučiamės laimingi, tačiau kartais kažkodėl viduje jaučiame nepakeliamą skausmą.

Kodėl taip yra?

O viskas dėl to, kad nuimdami savo vaikiškus lūkesčius nuo tėvų pečių ir užkraudami juos partneriui, mes norime būti tikri, kad esame įdomūs ir kad bet kuriuo momentu tas žmogus bus šalia, kai mums to prireiks (o kam gi daugiau visa tai užkrauti, jei ne partneriui, tiesa?)

Tačiau kartu su lūkesčiais mes atsinešame iš vaikystės ir visą savo traumuojančią patirtį, reakcijas. Ten, kur mums skaudėjo vaikystėje, ten skauda ir dabar.

• Kai entuziastingai dalinatės savo idėja ar kokia nors naujiena, o jo akyse pastebite nuobodulį ir norą kuo greičiau baigti pokalbį…

• Kai (dėl bet kokios priežasties) staiga pajutote švelnumą ir atėjote su juo pas savo partnerį, o tas užsiėmęs, nepatenkintas arba neturi nuotaikos ir tiesiog numojo ranka…

• Kai atėjai pas jį pasidalyti savo jausmais, o jis puolė į mūšį ir kaip kulkosvaidis svaidosi patarimais, kaip išspręsti problemą. Arba, dar blogiau, jis pradėjo kritikuoti, iš serijos: „kokias nesąmones tu čia išdirbinėji?!”

Ir taip toliau…

Ką mes pajaučiame vietoj trokštamo artumo?

Pasijaučiame atstumti, palikti ir nepageidaujami. Ir tai labai skausminga. Mes sudūžtame, atsitrenkę į realybę, kuri neatitiko mūsų lūkesčių.

Tačiau ar tiktai toks partnerio elgesys reiškia, kad nesame jam svarbūs, kad mes jam neįdomūs ir nemylimi?

Žinoma, ne. Tai tik mūsų suvokimo filtras. Interpretacija, pagrįsta mūsų kitados išgyventa patirtimi.

O juk galima būtų sugrįžti į realybę iš to interpretacijų pasaulio ir paprasčiausiai paklausti, pasitikslinti: „ką būtent turi omenyje?“; „tu mane dabar atstumi?“; „ar iš tiesų šiuo momentų aš tau neįdomus?“; „tu taip kalbi/darai dėl to, kad nebemyli?”

Ir čia jūsų laukia daug staigmenų. Šie klausimai gali padėti pakilti į visiškai naują santykių lygmenį – nuoširdumo lygmenį, kai partneris pasakos apie savo tikruosius jausmus. Ir čia įvyks stebuklas, ateis tarpusavio supratimas, priėmimas, tikrasis artumas.

Nes jūsų partneris – tai ne jo įvaizdis, kurį susikūrėte savo galvoje. Tai atskiras žmogus su savo interesais, reikalais, nuotaika ir nuomone. Žinoma, visa tai skiriasi nuo jūsų suvokimo, tai natūralu.

Jis jums ne tėvas ir ne mama, kad bet kuriuo momentu viską mesti ir bėgtų teikti jums pagalbą.

Šis žmogus – jūsų partneris. Ne tėvas ir ne mama.

Šio fakto suvokimas dažnai labai skaudžiai žeidžia daugelį mano klientų.

Pradeda byrėti lūkesčių pasaulis ir tasai toks įprastas, į kraują įaugęs: „Aš noriu, kad jis/ji…”

Ateina suvokimas, kad santykiuose dalyvauja du atskiri žmonės.

Ne vieniši, o atskiri. Kuriems gera kartu ir kiekvienas turi teisę mąstyti ir jausti skirtingai, tačiau tai visiškai nereiškia, kad jūs vienas kitą atstumiate ar vienas kito nemylite.

.