Atitrūkimas nuo savęs-tikrojo pereinamuoju laikotarpiu iš paauglystės į jaunystę yra toks dažnas reiškinys, kad jau tampa taisykle iškreiptų žmogiškų santykių pasaulyje.
Ir niekur nuo to nepasislėpsi. Jaunuolis arba mergina, pritapdami prie visuomenės, privalo užsitraukti kaukę “kaip visi“. Kreivai, šleivai, net jei netinka – tačiau be jos niekaip.
Be to, vaikai ypatingai aštriai pergyvena savo kitoniškumą kolektyve… ir dauguma su tuo susiduria – kaip beveidis kolektyvas žemina tą, kuris prie jų nepritampa.
Todėl kelias į save prasideda nuo savęs. Būtent nuo tos akimirkos, kur žmogus atidėjo savo gyvą nuoširdumą “vėlesniems laikams“ ir pirmą kartą užsidėjo kaukę… ir pasiliko su ja, apsiprato, susitaikė su aplinkinių nuomone, kad tai ir yra jo tikrasis veidas.
Sugrąžinti save sau. Ir tik po to galima vertinti gyvenimo aplinkybes ir kurti ateities planus.
Sugrįžimas į save – tai ne metafora, o žingsnis į tikrąją realybę, kuri atsiveria už tokio gyvenimo posūkio.
