Mane visada stebino žmonės, kurie klausė: kam visa tai, kur prasmė, vardan ko mes gyvename?..
Mes gyvename vardan karštos arbatos po šalčių. Mes gyvename vardan artimų žmonių apkabinimo. Vardan meilės ir draugystės. Mes gyvename vardan pasivaikščiojimo jūros pakrante po žvaigždėtu dangumi.
Mes gyvename vardan muzikos, nuo kurios šiurpuliukai ant odos. Vardan juoko iki ašarų. Vardan nerūpestingo žaidimo sniego gniūžtėmis. Vardan vėjo, plaikstančio plaukus. Vardan drobėje atgyjančių paveikslų. Vardan ramaus ir gilaus miego. Vardan lietaus lašų ant veido.
Mes gyvename vardan rytinės saulės spindulių. Vardan malonaus nuovargio po atlikto darbo. Ir vardan milijono kitų dalykų, kurių nebūtų, jei mes negyventume. Bet mes gyvename.
Ir gyvenimas – tai nuostabiausia, kas galėjo su mumis nutikti…
