Paprastai tokiose situacijose viešpatauja nesikišimo pozicija. Situacija atrodo pakankamai normaliai. Kiekvienas turi savo sėkmių, pergalių, problemų. Niekas nelaužo draudimų. Tėvai didžiuojasi, kad palaiko tokį neutralitetą. Jie galvoja, kad tokie santykiai ugdo nepriklausomybę, laisvę.

Rezultatas nelinksmas. Gaunasi, kad šeima vaikui paprasčiausiai neegzistuoja. Kritiniu momentu – ištikus nelaimei, ligos, iškilusių sunkumų atveju – kai iš jo bus pareikalauta dalyvavimo, gerų jausmų, paauglys nieko nejaus, kadangi visa tai nelies jo asmeniškai.

Tą patį galima pasakyti ir apie auklėjimą be draudimų. Tėvų susikoncentravimas į vaikų „laisvę“ – begalinę ir bekraštę, be jokių stabdžių, apribojimų ir įpareigojimų paklusti moralinei pareigai ar elementarioms bendravimo taisyklėms – stipriai kenkia asmenybės formavimuisi.

Tai ne kas kita, kaip garsiai neišsakytas leidimas daryti viską, kas tik į galvą šaus. Baigsis viskas tuo, kad tokiomis taisyklėmis auklėjamas žmogus pamirš įminti stabdžio pedalą, kai kas nors ims trukdyti realizuoti jo interesus ir gebėjimus.

Pakeiskite savo bendravimo taktiką. Įdiekite draudimų sistemą ir įsitraukite į paauglio gyvenimą. Atitinkamai padėkite jam dalyvauti šeimos gyvenime. Sukurkite savotišką šeimos tarybą, kurioje būtų sprendžiamos visos šeimos problemos.