Manau, jei vertintume santykius iš pozicijos – ar eitumėte su tuo žmogumi į žvalgybą, daug kas paaiškėtų. Labai svarbu visiškai pasitikėti kitu žmogumi. Tai ir tavo asmeninis saugumas, ir pačių santykių saugumas. O jeigu neitum į žvalgybą, tai jis nėra artimas tau žmogus. Santykiai pasmerkti ir nereikia iliuzijų.
Manau, kad vyras turi kovoti už savo moterį. Visada ir visur. Net jeigu neteisi. Apie tai, su kuo nesutinka vyras ir kur moteris neteisi, pasikalbėti reikia akis į akį. Tačiau išoriniame pasaulyje artimas žmogus – tai tavo apsauga ir gynėjas.
Tą patį galima pasakyti apie moteris. Tavo vyras – pats geriausias. Ir tau pačiai, ir visiems aplinkiniams. Būtent taip turi būti. Jeigu jis kaunasi, moteris turi padavinėti jam šovinius.
Bet kuriuo kitu atveju, jeigu norisi kritikuoti, pasmerkti, jeigu manai, kad žinai geriau už jį ir labai knieti pademonstruoti tai viešai, jeigu matai partnerio silpnybes ir aptarinėji jas su kitais, tai nėra prasmės kankinti save ir partnerį liguistais santykiais. Išeik.
Jeigu tavo vyras tau nėra pats geriausias (su visais jo ypatumais) – tai ne tavo vyras.
Jei manai, kad turi teisę daryti iš savo moters kažkokį geresnį jos pačios variantą – tai ne tavo moteris.
Galbūt to „taviškio” žmogaus apskritai nėra, nes nuvertinimas, vertinimas, priekabės ir pretenzijos įsigėrusios tau į kraują, užprogramuotos kaip dar iš tėvų gauti scenarijai. Ir „taviškis” nepasirodys, kol viso to neatsikratysi.
Geriausias. Vienintelis. Ir tu žinosi, kad tavo nugara pridengta.
Tai tavo žmogus.
