Kartais mane aplanko klientai, turėdami iliuziją, kad meilę galima užsitarnauti. Uždirbti ar pasiekti ją savo pastangomis. Jie vėl ir vėl stengiasi, darbuojasi ir vis iš naujo ir iš naujo patenka į tą pačią aklavietę. Partneriai priima jų dėmesį, pagalbą ir rūpinimąsi. Jiems dėkojama. Gali netgi mainais suteikti jiems patiems kokią nors pagalbą. Tačiau už visas tas pastangas jų vis tiek nepradeda mylėti.
Nes užsitarnauti meilės neįmanoma. Net jeigu esate labai geras ar iš visų jėgų stengiatės įtikti kitiems ir prisitaikyti prie kitų žmonių standartų. Rezultatas vis tiek bus tas pats. Meilė gali įvykti arba neįvykti. Ir jos nebuvimas visiškai nereiškia, kad kažką darote ne taip. Arba kad jums nesiseka. Viskas yra kaip tik priešingai.
Jūs visko turite pakankamai.
Jūs gavote teisę į meilę, ateidami į šį pasaulį. Tiesiog todėl, kad esate. Būtent toks, koks esate. Gyvas ir tikras žmogus.
Tačiau egzistuoja nesveikas mitas, kad ne visi verti meilės. Paklusnūs, geri – jie verti. O nepaklusnūs ir negeri – neverti.
Tačiau meilėje nėra diskriminacijos, ji neįgrūda žmonių į kokius nors rėmus.
Meilės verti visi žmonės be išimties. Vien todėl, kad jie egzistuoja. Ir yra tokie, kokie yra. Jokie veiksmai ir poelgiai, net patys baisiausi, neatima iš žmogaus teisės į meilę. Galima atimti nuosavybę, laisvę, gyvybę. Tačiau ne teisę mylėti ir ne pačią meilę.
Psichologams vis iš naujo ir iš naujo tenka darbuotis, grąžinant žmonėms teisę į meilę. Aiškinti klientams, kad ji visada yra šalia. Tereikia tik ištiesti ranką, stipriai, stipriai ją priglausti prie savęs ir daugiau nepaleisti.
O paskui pasakoti apie tai, kad jos neįmanoma atimti. Atimti galima dėmesį, pagalbą, rūpinimąsi. Tačiau meilė, jeigu jos esama, pasiliks.
Jūs ir patys turbūt kažką panašaus esate išgyvenę. Kai nustodavote bendrauti su žmogumi, išsikraustydavote gyventi į kitą miestą ar išsiskirdavote. O meilė likdavo su jumis. Kaip šilumos pojūtis kažkur širdies srityje.
Užsitarnauti galima daug svarbių dalykų – pagarbą, pasitikėjimą, dėkingumą. Tačiau ir šitaip ne visada atsitinka. Jei žmogus nuolat atiduoda paskutinį, ką turi ir laukia mainais to, ko kitas žmogus negali arba nėra pasiruošęs jam duoti, tuomet jis provokuoja kitam žmogui visiškai priešingus jausmus savo adresu. Kaltę, gėdą, pyktį, bet tik ne meilę.
Ir su šituo faktu teks anksčiau ar vėliau susitaikyti.
Deja, ne visi mus mylės taip, kaip norėjosi. Net jeigu smarkiai stengiamės ir paaukojome viską, ką turime.
Žinoma, galime apsimesti, kad tai mūsų neliečia. Kad galime išgyventi ir be jų. Ir be jų atsako… Tačiau iš tikrųjų mes visi esame labai pažeidžiami, kai kalbama apie meilę. Mums jos labai reikia. Ir mums sunku, baisu atsiverti kitam, tapti pažeidžiamu ir paprašyti meilės. Suprantant, kad garantijų nėra ir būti negali.
Galbūt atsilieps kitas žmogus. Ir išties jums ranką. Padėdamas jums augti. Sustiprėti. Pajusti šį ryšį ir patiems pamilti.
O gali atsitikti ir taip, kad teks susidurti su nusivylimu. Atstūmimu ir skausmu, kurį teks iškęsti, kad žengtumėte toliau. Ir būtent šis susitikimas su savo paties jausmais paverčia mus gyvais žmonėmis. Tikrais. Ir suteikia galimybę sutikti savus.
Be prievartos ir mėginimų padaryti tai, kas neįmanoma mes pagaliau galėsime įgyti laisvę ir džiaugsmą. Ir eiti savo keliu, kuris būtinai atves į meilę.
