Daug tėvų dalinasi savo pergyvenimais, kad jų vaikas buvo toks geras ir paklusnus, o dabar tarsi jį kažkokiu kitu vaiku pakeitė. Kažkodėl tam tikrame amžiuje vaiko elgesys keičiasi, jis gali šaukti, verkti, kažko atsisakinėti. Tai nebūtinai gali būti trejų metų amžiaus krizė, juk pas skirtingus vaikus skirtingi vystymosi keliai ir skirtingas laikas, kada jie pradeda priešintis tėvų nurodinėjimams. Ką gi daryti tokiu atveju?
Pirmas ir svarbiausias dalykas, kurį reikia padaryti – pripažinti vaiko teisę nenorėti kažko daryti. Kodėl tai svarbu? Nuo to momento, kai vaikas atėjo į pasaulį, jis yra jau savarankiška asmenybė. Taip, kol kas bejėgė, taip, nesavarankiška, taip, jam reikia tėvų, kurie apsups jį rūpestingumu ir meile.
Kažkurį laiką mažylis iš tiesų gali atrodyti tėvų dalimi, juk jie viską daro drauge, o paskui… Tėvai ir toliau tuo vis dar tiki ir tęsia šitą žaidimą: „To, ko noriu aš – to nori ir tu”, ir jiems net į galvą nešauna, kad viskas gali būti kitaip.
O vaikui prasikala nuosavas balsas ir jis (vieni vangiau, kiti aršiau) pradeda ginti savo teisę kažko nenorėti: nenorėti valgyti, miegoti, rengtis… Maža ko galima nenorėti šiame pasaulyje? Ir kas įdomiausia – šitais savo „nenorėjimais” vaikas mokosi atskirti savo norus nuo suaugusių norų. Ilgą laiką iki to vaikas matė save kaip tėvų dalį.
Dėl to svarbu parodyti vaikui, kad suprantate jo norus, pasakyti, kad jūs primygtinai nereikalaujate, jeigu vaikas kažko nenori. Juk, jei kalbėsime atvirai (bent sau sąžiningai atsakykite į šį klausimą), labai jau dažnai kyla noras įtikinti vaiką kažką daryti vien dėl to, kad manome, jog tai mūsų autoriteto klausimas.
Suaugusieji ne visada nori tai pripažinti, mintys gręžte gręžia galvą: „O ką, jeigu aš dabar atsipalaiduosiu ir paskui dėl to bus tik blogiau? O ką, jeigu jis man ant sprando atsisės?”
Bet jeigu truputį sumažinsime savo reikšmingumą savo pačių akyse, pamatysime tegu ir mažą, tačiau žmogų – su savais norais, kurie turi būti pamatyti ir išgirsti. Žinoma, yra situacijų, susijusių su vaiko saugumu, kai negalima naudotis teise „nenorėti”, o štai dėl viso kito – drauge ieškome būdų susitarti.
Dar norėtųsi pasakyti apie teisę nesidalinti kažkuo su kitais vaikais. Aš suprantu, kad kyla baimė, jog vaikus gali tapti godus, o juk vaikų ir apskritai šiame pasaulyje taip svarbu tokiu nebūti.
Tačiau čia slypi labai įdomus paradoksas: kuo labiau tėvai reikalauja, kad „tu turi su visais dalintis!”, tuo mažiau šansų, kad vaikas tai darys. Arba dalinsis, o kai tėvai nemato – atims atgal, ims peštis ir visokeriopai demonstruoti savo teises į tą žaislą. Vaikui paprasčiau išmokti dalintis, jeigu jis žino, kad tai jo geros valios aktas, o ne privaloma pareiga. Juk tai jo daiktas. Kaip kitaip jis suvoks savo erdvės svarbą, jei patys artimiausi jam žmonės pastoviai jas pažeidžia ir reikalauja daryti tai, ko jis nenori?
