Tikėjimas savo vyru

Socialiniuose tinkluose ir apskritai internete pilna patarimų moterims ir merginoms, raginančių tvirtai tikėti savo vyrais. Tikėti, kad nežiūrint į jokius sunkumus ar nesėkmes jūsų vyrai anksčiau ar vėliau pasieks sėkmę. Sukurs kažką grandiozinio. Įamžins savo vardą istorijoje. Ir tada, jei tik mielosios damos pasinaudos šiuo patarimu, vyrai jaus jų palaikymą. Ir galės susikoncentruoti į savo veiklą, pasiekti joje kosminio masto rezultatų.

Kaip įrodymai, pateikiamos verslininkų ar politikų, karvedžių ar meno žmonių biografijos. Niekas jais, atseit, netikėjo, o štai žmonos – tikėjo. Ir jiems pavyko.

Anksčiau man ši idėja atrodė pakankamai protinga. Aš būtent to ir laukiau iš saviškės. Kol galiausiai supratau, kad toks tikėjimas man nesuteikia jokių jėgų. Greičiau atvirkščiai – gniuždo. Atima jėgas ir energiją.

Vyras juk ne Dievas. Juo nereikia tikėti.

Tikėjimas – tai viso labo žinojimas apie tai, ko žinoti realiai neįmanoma. Žinojimas be įrodymų. Be faktų. Be jokių akivaizdžių patvirtinimų.

O jeigu taip, tai, pavyzdžiui, Dievu galima tikėti arba netikėti. Ir viena, ir kita – neįrodoma, bent jau šiuo konkrečiu laikotarpiu.

Ateiviais iš kosmoso irgi galima tikėti arba netikėti.

O vyru tikėti nereikia. Vyro egzistavimo įrodymas vaikštinėja po jūsų namus.

Nors, žinoma, kalba eina ne apie patį vyrą, o apie jo būsimus pasiekimus. Apie rezultatus, apie tai, ką jis būtinai pasieks, jei tik nenuleis rankų.

Bet žinote ką? Pabandykite tiesiog dabar savo galvoje atlikti nediduką eksperimentą. Įsivaizduokite, kad vyras jums sako: „Aš iš visos širdies tikiu, kad tu anksčiau ar vėliau išmoksi užsiimti seksu” arba „Stenkis, darbuokis su savimi, mieloji ir vieną gražią dieną pagaliau tapsi seksualiai patraukli”.

Na kaip? Sušildė širdį toks palaikymas? Suteikė jėgų? Motyvavo ryžtingai siekti užsibrėžto tikslo?

Labai abejoju.

Tai štai. Jūsų tikėjimas, kad jis kada nors pasieks sėkmę, sąmoningai ar nesąmoningai suvokiamas maždaug tokiu pat būdu, kaip pateiktame pavyzdyje. Nežiūrint į tai, kad vyras gali tokio tikėjimo prašyti ir jam, kaip pats prisipažįsta, jo labai reikia.

Drauge su pozityvu šios rūšies tikėjimas siunčia dar vieną signalą, kurio jūs galbūt tiesiog nesuvokiate ir visai neturėjote galvoje: „O kol kas tu esi, atleisk jau man už tiesumą, nevykėlis”. Arba: „Dabar tu nieko nepasiekei, dabar esu tavimi nepatenkinta” ir t.t.

Ir kuo silpniau tiek jūs, tiek vyras šitą signalą suvokia, tuo stipriau jis veikia, lyginant su pagrindine, fasadine palaikymo puse.

Iš čia – pasyvus vyro protestas. Jo sabotažas. Ir totalus nedėkingumas už jūsų „palaikymą”.

Taip, žinoma, kartais toks tikėjimas duoda rezultatų ir atveda vyrą į sėkmę. Kaip kartais atveda į pergalę žirgų lenktynėse raitelio žirgui į šonus įbesti pentinai, bet vargu ar vyras laukia iš žmonos būtent šito.

Dar kartą pakartosiu: vyras – ne Dievas. Juo tikėti nereikia.

Toks tikėjimas žemina ir manipuliuoja. Jame labai daug fone veikiančios agresijos, kuri pajėgi sugriauti santykius.

O ko gi tuomet reikėtų? Kaip elgtis sus savo išrinktuoju? Nejaugi visiškai atsisakyti palaikymo? Žinoma, ne.

Vyras – tai realus žmogus. O tai reiškia, kad jis turi realių žmogiškų poreikių. Pavyzdžiui poreikių būti mylimu ir priimtu. Gerbiamu ir pripažįstamu.

Gyvendamas su jumis, jis tikriausiai laukia, kad jūs be kita ko dalyvausite tų poreikių tenkinime. Kaip jis, tikiuosi, dalyvauja jūsų žmogiškų poreikių tenkinime.

Ir trokšta jis ne meilės tam vyrui, kokiu jis kada nors taps. Ne pripažinimo, kurio sulauks tada, kai viską padarys. Ateities nei jis, nei jūs numatyti ir kontroliuoti neturite galimybės. Kokia bus ta ateitis – niekas nežino. Jis trokšta būti mylimas toks, koks yra dabar. Ir kad būtų vertinama tai, ką jis daro jūsų labui šiuo momentu. Jūsų labui konkrečiai arba pasauliui apskritai.

Nukreipdama savo meilę ir pripažinimą į įsivaizduojamą ateitį, jūs atimate tą meilę iš savo vyro šiuo, vieninteliu egzistuojančiu gyvenimo laikotarpiu. Kaip vyras galiu jums pasakyti – toks elgesys išmuša iš vėžių.

Jeigu dabar jūs juo nesižavite, jeigu dabar jo nemylite tokio, koks jis yra, jei nedėkojate už tai, ką jis padarė, o tik palaikote jo siekį žengti į priekį, tai reiškia, kad jūs jį paprasčiausiai šantažuojate. Tokioje situacijoje galima metų metus stengtis kažką nuveikti ir pasiekti, tačiau taip gyventi labai nekomfortiška, o svarbiausia – nemalonu.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *