Atrodytų, moterims nėra geresnio užsiėmimo nei susitikus su draugėmis kokioje nors jaukioje kavinėje prie puodelio kavos aptarinėti savo išrinktųjų trūkumus… Bet ar tikrai to reikia? Kokios gali būti tokių pokalbių pasekmės ir kodėl neverta savo vyro „išnarstyti po kauliuką“?
Ar yra statistika, kuri parodytų, kokia dalis šeimų iširo dėl moteriško polinkio su draugėmis aptarinėti šeimyninio gyvenimo niuansus?
Kiek kartų paskalos ir skandalai, kurie pateko į viešumą, visiems laikams išnaikindavo ne tik dvasinį ryšį sutuoktinių santykiuose, bet ir galimybę kaip nors pataisyti padėtį po viešo priešingos lyties nulinčiavimo…
Reikia manyti, kad jei tokia statistika egzistuotų, tai jos skaičiai būtų tikrai įspūdingi. Galbūt protėviai ne veltui manė, kad „viešas šeimyninių apatinių skalbimas“ yra visiškai nepriimtinas dalykas?
Važiuoju į darbą visuomeniniu transportu ir girdžiu keistą pokalbį, sudarytą, atrodytų, tik iš trumpučių replikų, tačiau jo dalyviais nejučiomis ir nenoromis tampa visi mikriuko, įstrigusio transporto kamštyje, keleiviai.
Nepaisant to, kad priekyje sėdinti moteris praktiškai nieko nekalba, pokalbio turinys yra visiems aiškus ir suprantamas. Kaip visuomet!
– Galia, labas, na kaip tu?
– …..
– Tu ką, rimtai?
-….
– O jis ką?
-…
– O tu?
-…
– Ir ką jis sakė?
-…
– Ne, nu bet tu įsivaizduoji! Ot koks niekšas! Ir ką tu jam sakei?
-…
– Durnė tu! Visiška durnė!
-….
– Oi, negaliu kalbėti. Nervai nelaiko. Ir ką dabar?
-…
– Nu ot koks niekšas!
-…
– Nu man prasidėjo nervinė krizė. Negaliu kalbėti, aš mikriuke…
Per valandą, kol stovėjome kamštyje, maždaug tokia tema ir sukosi dviejų draugių turiningas telefoninis pokalbis. Apie ką jos kalbėjo? Nesunku susiprasti. Vis apie tą patį. Apie tai, apie ką visos moterys mėgsta paplepėti…
Apatinius skalbti viešai – skleisti informaciją apie nemalonumus, barnius, kurie susiję tik su labai siauru žmonių ratu. Išsireiškimas neretai vartojamas neigiama potekste, kaip skatinimas neskleisti tokių barnių detalių (nereikia apatinių skalbti viešai) – maždaug taip rašoma frazeologizmų žinyne.
Viešas apatinių skalbimas, be abejo, viliojantis užsiėmimas. Kodėl? Ogi todėl, kad jaučiatės ne vieniša ir turinti teisę į užuojautą, bendrą pergyvenimą, prabėgančią meilę, kurios jums, atrodo, šeimoje stinga. Dėl ko gi daugiau reikėtų prašytis „publikos pagalbos“?
Bet yra bent jau trys priežastys, dėl kurių viešas apatinių skalbimas yra nerekomenduojamas.
Visų pirma, tai yra pavojinga
Liaudies posakiuose yra galingas tradicinio mūsų protėvių požiūrio apie gėrį ir blogį bei žmonijos amoralumo grūdą bei sveiką protą užtaisas.
Mistiniu požiūriu tai buvo išreikšta jų tikėjimu, kad blogas žmogus galėjo piktavališkai užkerėti namų šeimininką tardamas ypatingus magiškus žodžius būdamas prie šiukšlių, išneštų iš tų namų.
Senoliai tikėjo, kad prakeikimą žmogui galima buvo mesti užkalbant jo nukirptus nagus, iššukuotus plaukus, bet kokias šiukšles iš jo namų, todėl šiukšlės paprastai būdavo sušluojamos ties slenksčiu, o vėliau sudeginamos krosnyje.
Nešti barnius iš namų reiškė šauktis bėdos savo namams. Taip mūsų protėviai motyvavo būtinybę nuo aplinkinių slėpti intymiąją savo namų gyvenimo pusę, tai, kad buvo susiję tik su labai artimu žmogumi, tokiu būdu siekiant apsisaugoti nuo pašalinių įsiveržimo į jų pasaulį, nuo įskaudinimo, kančių ir liūdesio.
Naivi pagoniška apsauga nuo nužiūrėjimo, užkalbėjimo ir užkeikimo gali būti aiškinama paprasta psichologine motyvacija.
Nešti barnius iš namų – reiškia jaustis auka, kurios liūdnas įvaizdis prašyte prašosi užuojautos ir pagarbos.
Bet kyla didžiulė rizika tokia auka iš tikrųjų tapti. Prisišaukti tikrų tikriausią nelaimę. Vien plakant liežuviu.
Nes mintis yra materialus dalykas, o iš tos minties kilęs žodis yra dar materialesnis.
Aukos įvaizdis kartais toks patrauklus, kad moteris su malonumu jį įsisavina ir visiems į kairę ir į dešinę pasakoja kaip jai nepasisekė su vyru, koks jis blogas, kaip dėl to kiekviena diena jai yra nelaimių ir nervinių krizių diena. Įsivaizduoji! O tu? O jis? Ot niekšas!
„Pavadink žmogų kiaule – ir jis pradės kriuksėti“ – tai įyra tikrų tikriausias blogybių programavimas.
Taip elgiantis ji iš esmės netgi neįtaria, kad tvirtai užtveria sau kelią į laimę, nemokėdama vertinti to, ką turi.
„Ką turim – to nesaugojame, ką prarandame – dėl to verkiame“ – šiam atvejui labai tinkama patarlė. Juk aptarinėjant su kitais žmonėmis savo niekšą vyrą mes sustipriname neigiamybes, programuojame blogybių pasikartojimą, klijuojame jam blogio etiketę.
Ir ne tik jam – savo šeimyniniam gyvenimui taip pat. Nes kas gi gali būti laiminga gyvenant su tokiu netikėliu.
Patarimas
Jei jau svajojote apie princą, kuris pabučiavus tapo paskutiniu rupūže, jei fantazijos negailestingai sunaikinamos, siūlome ne gailėtis savęs, o nukreipti likusį gėrį perspektyvia linkme.
Sugalvokite savo nevykėliui vyrui naują įvaizdį. O gal jis staiga ims „kriuksėti“ taip, kaip jums norėtųsi?
Tarp kitko, jūsų pastangų ir maldų gali pakakti, kad jis galėtų ganėtinai sėkmingai iš visiško nevykėlio tapti genijumi. Svarbu kad tik būtų noro. Ir, be abejo, meilė. Nes be meilės visa tai bus tik karti tabletė nuo visiško nusivylimo gyvenimu.
Viena sena mano draugė, su kuria neretai aptarinėdavau savo šeimyninius reikalus, kažkada labai išmintingai ir tvirtai įkalė man į smegenis vieną frazę.
Kai pabandžiau pasiskųsti savo vyru ir jau rengiausi įjungti nubraižytą monologo apie nevykėlį plokštelę, ji pasakė:
– Jei jau jis tikrai toks blogas, tai ko tu su juo gyveni?
– O tai ką, aš jį dėl išmėtytų kojinių turėčiau mesti? – nusistebėjau.
– Tai jei nenori mesti, su juo miegi, dėl jo pinigus leidi, skruostą bučiniui atkiši, tai kam viešai ant jo šiukšles pili? Kaip tu jį vertini, toks jis ir bus! Pamenu, tuomet labai ant jos supykau už tiesmukumą.
Tarp kitko, ji man nė karto, nei vieno blogo žodelio apie savo vyrą nėra pasakiusi. Nors jis ilgą laiką nedirbo ir man atrodė keistokas.
„Nenešk barnių iš šeimos“ – naudingas, bet kažkodėl daugelio užmirštas liaudinis antikrizinis kovos su šeimyninio gyvenimo šiukšlėmis metodas buvo jos gyvenimo devizas.
Tai, kas vyko už jų namų slenksčio, apie ką jie kalbėjo, kaip įveikinėjo sunkumus, ką vienas kitam žadėjo, kas nešė šiukšles, o kas skalbė kojines – visa tai liko po septyniomis spynomis slepiama paslaptimi.
Bet kai draugė sunkiai susirgo ir tris mėnesius išgulėjo ligoninėje, jos namai nesugriuvo, vaikai badu nemirė, jos netgi iš darbo neatleido, nes vyras ėmėsi jos darbo – vertimų – į namus ir nuolat lankė ją ligoninėje. Du kartus kiekvieną dieną, ryte ir vakare.
Ir tuomet pradėjau jai pavydėti to gėrio bei supratau kur slypi jos paslaptis.
Šeimyninės laimės paslaptis – priimti savo gyvenimo variantą su meile ir dėkingumu, nepriklausomai nuo to, ką apie tai galėtų pasakyti draugai ir pažįstami.
Ir koks jums apskritai skirtumas, ką apie jus pagalvos kiti, kaip sureaguos į jūsų šeimos istorijos peripetijas, jei pagrindines savo gyvenimo minutes praleidžiate ne su jais, o su juo. Artimiausiu sau žmogumi.
Būkite jam gera, mylėkite jį, saugokite ir medituokite apie tai, kad jūsų vaivorykštinės svajonės bei jo genialumas kada nors realizuotųsi gyvenime. Ir kas žino, o gal… gal kada nors visa tai išsipildys.
Antra, barnis – tai jūsų pralaimėjimo ženklas
kažkoks išminčius yra pasakęs, kad kiekviena moteris verta tokio vyro, kuris yra su ja.
Būtent ji leidžia jam būti veltėdžiu, mužiku, alkoholiku, nevykėliu arba herojumi, mokslininku, šeimos maitintoju, gyvenimo atrama.
Ji lyg kamertonas nustato šeimos fleita ir apsprendžia šeimos atmosferą.
Kodėl kai kurioms moterims atrodo, jog su draugėmis aptarinėti jai artimiausią žmogų yra taktiška? Kodėl jos apie jį dažniausiai pasakoja ne pačius maloniausius dalykus? Ieško pateisinimo sau? Ar nori atrodyti geresnės?
Tikriausiai tai suteikia joms galimybe pasirodyti pranašesnėmis už savo vyrus. Bet iš tikrųjų tai tik patvirtina jų nesėkmingo pasirinkimo faktą. Arba nesugebėjimą susiderinti santykius.
„Ai, liaukitės, atsibodo!“, – pasakys skaitytoja, kuriai iki gyvo kaulo įgriso atsakomybė už visus ir viską. „Ir vėl moteris dėl visko kalta. Jis tinginys – dėl to, kad jinai jo nuo lovos nenuvijo, jis mėgsta išgerti – dėl to, kad ji privertė. Jis vaikšto pas kitas – dėl to kad žmona nepatenkina. Kiek galima ant jos kaklo visus šunis karti!“
Ir pradeda mūsų skaitytoja svajoti apie pasakų princą, mokantį priimti sprendimus ir atsakyti už savo poelgius, apie medžiotoją ir gynėją, ramų, harmoningą,geriausių jos svajonių įsikūnijimą – „kad negertų, nerūkytų ir kasdien gėlėmis apdovanotų“ – ir taip toliau.
Užpildys savo galvą iki pat pakaušio tomis fantastinėmis pasakaitėmis ir lauks stebuklo. Tuo pačiu aptarinėdama ir teisdama aplinkinius vyrus už jų tingumą, grubumą, kvailumą, šykštumą ir kitus trūkumus.
Aptarinėja visos: draugės, pažįstamos. Tai kuo gi ji blogesnė? Svetimų gi neaptarinėsi! O pas ją pačią tai tokio niekada nebus ir būti negalės – juk ji laukia tikro. Ir svajoja sau…
Svajoja, svajoja, o galų gale susideda su visai ne tokiu. O tokiu visiškai vidutiniu, kuriam, tarp kitko, būdingos visos tos pačios ydos, kurias buvo taip malonu aptarinėti su kitomis.
Ir trečia, viešas apatinių skalbimas – ne panacėja
Nagi, paplakėte liežuviais, palengvėjo ant širdies, gavote tos užuojautos, kurios taip prašėtės, pamatėte cisterną solidarumo ašarų.
Savo smegenyse įtvirtinote niekšo, kuris net grindų skuduru būti netinkamas, įvaizdį, išsiliejote… O po to grįžtate namo – ir ten sėdi jis!
Ir k1 darysite? Su juo juk ir toliau gyventi teks… O ar reikia?
Kai kurios skuba sudėlioti taškus virš „i“ ir nukerta Gordijaus mazgą pačiu trivialiausiu būdu.
„Akys nemato – širdis neskauda“. Skyrybos atrodo lyg panacėja, vienintelė išeitis, vienintelis tinkamas būdas situacijai pataisyti. „Naujutėlaitis“ pretendentas jau akiratyje ir atrodo vos ne šventuoju, kuriam galima būtų melstis.
Bet susipažinus artimiau, pagyvenus kartu su juo gali pasirodyti, kad jis, tiesą sakant, niekuo iš esmės nesiskiria nuo ankstesniojo. O kai kuriais atžvilgiais netgi prastesnis.
„Užšoko nuo vilko ant meškos“ – pagalvoja moteris ir puola į eilinę depresiją. Ir visai vyrų giminei brėžia kryželį. Štai dabar galime be paliovos malti liežuviu. Ir ne tik su draugėmis aptarinėti visus ir kiekvieną.
O kokia iš to nauda? Ar ilgai taip truks?
Juk vis vien kažkada kils noras kažko normalaus, žmogiško, humaniško. Galų gale, norėsis meilės. Ir moteris vėl susigalvos stebuklą, pradės jo laukti.
Tik štai laukti gali tekti labai jau ilgai – tiek ilgai, kad per tą laiką ir gyvenimas pasibaigs.
Kai nenumaldomai judantis laikrodis primins būtinybę spręsti problemą, kai sueis 30, 40, 50 metų, štai tuomet smegenyse įsijungs kitas ribotuvas ir kartelė bus nuleista žemyn.
Ir tuomet svajoklė jau pradės galvoti apie realesnį dalyką – apie pačią elementariausią santuoką, su tuo pačiu paprasčiausiu bernioku, su kuriuo kadaise teko sėdėti viename mokyklos suole.
Ir nors jis nevairuoja naujo automobilio, nors nėra turčius, nors nepasižymi jokiomis kitomis geidžiamomis vyriškomis dorybėmis ir gėrybėmis. Paprastas, kaip ir visi.
Iš pradžių ji kruopščiai priskyrinės jam nesamas dorybes.
Kurs nežemiškos meilės epitetus, įsivaizduos judviejų susitikimą kaip pasakišką, visiškai neeilinę situaciją, aplenkiančią net ir lakiausios fantazijos meilės romaną.
Pripiešia trūkstamas detales, pataiso neatitikimus, užmerkia akis priešais akivaizdžius trūkumus. O vėliau susitaiko su esama padėtimi. Na bent jau toks yra!
Ne pats geriausias, bet tikrai savas. Na, o apie ne patį geriausią ne nuodėmė ir su draugėmis paliežuvauti. Kaip ir kadaise. Kartu, bet už tai kaip ir pas visas.
Ir vėl pradedamas vilkti įprastinis vežimas po duobėtas amžino bla-bla-bla pelkes. Ir taip viskas ratu. Ir taip visą gyvenimą… Jums patinka tokia perspektyva? Nepatinka? Man irgi nepatinka!
Dėl to, kai tik man kyla noras kam nors papasakoti apie tai, kad mano vyras visiškai nesugeba pasidėti į vietą savo prakeiktų kojinių, užrakinu savo lūpas pačia sunkiausia spyna.
Ir tik įsivaizduokite! Jis galų gale išmoko kojines įmesti į dėžę skalbiniams. Na nieko sau! Net ir dvidešimt metų netruko išmokyti…
