Niekas neprivalo aptarnauti mūsų kompleksų. Įsivaizduokite šalia savęs visiškai savimi nepasitikintį žmogų, visą laiką abejojantį, miglotai suvokiantį savo natūrą, savo galimybes bei apribojimus ir aistringai trokštantį, kad būtų patvirtintas jo reikšmingumas, jo teisės, meilė, ypatingas elgesys su juo, kad jam apskritai kas nors patvirtintų faktą, kad jis egzistuoja.

Kaip jums toks personažas? O jeigu tai jūsų vyras, žmona, artimas draugas? Labai greitai tapsite dirglus, irzlus ir pastoviai už tai kaltas, juk toks dėmesingas žmogus jus myli, visą laiką nori praleisti tik su jumis, o jūs net negalite nežinia kelintą kartą pasakyti jam, kad mylite, kad jo darbas aukščiau visų pagyrų, o dar kad jis labai protingas, geriausiai susigaudo muzikoje ir devinto dešimtmečio fantastikoje.

Ne, su jumis viskas gerai, nenusiminkite. Paprasčiausiai jūs neprivalote aptarnauti svetimų neurozių.

O dar prisiminkite, ar nebūnate kaip tik tokiu įkyriu žmogumi, pastoviai reikalaujančiu, kad kas nors patvirtintų, jog jūs egzistuojate. Visi tokiais būname. Kai išsenka resursai, kai esame jauni ir nepatyrę, kai po nesėkmės reikalingas palaikymas. Tai ne kas kita, o link brandumo einančio mūsų Aš darbas. Dėl kažkokių priežasčių (kas vienam – visiški niekai, tas kitam – trauma) mes galime įstrigti vaikystėje su neužbaigtu, nesubrendusiu Aš.

Vaikas auga ir susipažįsta su savimi per vertinimus, jausmus, tėvų reakcijas. Žiūrėdami į tėvus lyg į veidrodžius, sužino, kad jie egzistuoja, štai taip konkrečiai atrodo ir elgiasi – su visais savo ypatumais ir apribojimais. Akivaizdu, kad štai tokio idealaus veidrodžio turėti niekam neteko.

O taip pat nėra jokios galimybės aptarnauti kieno nors ar savo pačių nerimą, depresiją. Ištekėjote ir dabar jau ne viena? Daugiau niekada nepajausite nuobodulio, vienatvės ir paliktumo jausmo? Jeigu ištekėjote tik dėl to, nusivylimas bus labai kartus. Susiraskite savąjį Aš, ir šansai sukurti laimingus santykius dešimteriopai padidės. Nes kitaip teks tvarkytis su kieno nors depresija ar tapti tuo veidrodžiu, pamenate: „veidrodėli, pasakyk…”, jei susidursite su narcizu, o ir jūs patys reikalausite, tegu ir pasąmoningai, kad kitas žmogus užpildytų jumyse vienatvės tuštumą, kurios kažkas kažkada neužpildė.

Žinote, kaip ji užpildoma? Visų savo Aš dalių integravimu. Ir susitaikant su egzistencine duotybe, kad iš esmės mes visi esame vieniši. Vieniši mirties akivaizdoje, vieniši gyvenimo akivaizdoje, vieniši, kai priimame iššūkius, kuriuos gyvenimas mums parenka individualiai, vieniši, kai susiduriame su ypatumais, apribojimais, gabumais ir trūkumais.

.