Žmogaus smegenys suprojektuotos taip, kad įsisavintų didžiulį kiekį informacijos, kuri paskui niekur nedingsta. Viskas saugoma ir sandėliuojama pasąmonėje.
Kai kurių vaikystės įvykių mes visiškai neprisimename. Tačiau įvykių, nutikusių mums prieš smegenų subrendimą, įtaka yra išties didžiulė.
Pagrindiniai auklėtojai, mokytojai ir pavyzdžiai vaikystėje – tai mūsų tėvai.
Mes perimame jų mąstymą, požiūrį į šeimą, karjerą, elgesio ypatybes. Tėvų ištarti žodžiai – pagrindas, ant kurio bus kuriama asmenybė.
Kai kurie žodžiai atrodo visiškai nekalti ir nekenksmingi, tačiau iš tikrųjų palieka labai gilų pėdsaką vaiko gyvenime.
Kokios frazės žudo vaiko psichiką?
„Nesielk kaip mažas!”
Jeigu šie žodžiai adresuojami paaugliui, viskas suprantama. Tačiau dažnai tėvai tai sako visiškai mažiems vaikams. Uždrausdami vaikui demonstruoti savo „vaikiškas“ apraiškas, užkrauname jam papildomą atsakomybę.
Kai vaikas užaugs, jis pagaliau pajus laisvę. Ir atimtą iš jo vaikystę gyvens jau būdamas suaugęs.
„Imk pavyzdį iš šių vaikų… Jie puikiai mokosi, tokie paklusnūs ir ryškūs!”
Pati žalingiausia frazė iš visų. Vaikas ją išverčia sau maždaug taip: „Nebūk savimi, kiti vis tiek bus geresni už tave“. Palyginimai su kitais žmones žaloja ir suaugusiame gyvenime, o ką jau kalbėti apie vaikus.
„Aš tavo metuose padėjau savo tėvams ir puikiai mokiausi“
Dažnai šis teiginys yra labai toli nuo tiesos. Tai vėlgi tas pats palyginimas, tik šį kartą nurodote, kad vaikas turėtų sekti jūsų, o ne kitų vaikų pavyzdžiu. Kodėl tai blogai?
Vaikas pradeda laikyti save kažkokiu neteisingu, jam atrodo kad idealiems tėvams viskas pavyko, o jam to neduota.
Ir iš čia susiformuoja nepasitikėjimas, baimė kalbėti apie savo jausmus, išsakyti savo nuomonę.
„Niekas tavęs nemylės taip, kaip aš”
Kai mama ir tėtis įtikinėja vaiką, kad vien tik jie jį myli, mažylio galvoje susiformuoja įsitikinimas: „Pasitikėti galima tik tėvais. Kiti žmonės nepajėgūs mane realiai mylėti.” Dėl to vaikas auga stipriai pririštas prie tėvų, jam bus sunku sukurti savo šeimą, susirasti partnerį, kuris ištvertų šalia savęs tokį mamyčiuką ar tėčio dukrelę.
„Mes viską darome tavo labui”
Kai mažasis sužino apie tokią savo tėvų auką, jam kyla kaltės ir pareigos jausmai. Susidaro įspūdis, kad vaiko gimimas – tai visai ne tėvų pasirinkimas, ne jų noras, o pareiga.
Dažnai tokius pasisakymus girdintis vaikas yra priverstas stengtis dėl tėvų, pateisinti jų viltis. „Juk jie viską daro dėl manęs, gyvena dėl manęs.
Jis visada, visą gyvenimą bus kam nors ką nors „skolingas“. Ateityje šis žmogus susiras panašiai besiaukojančius vyrą ar žmoną.
Vaikus auginti nelengva, bet jeigu mylite savo mažuosius, išmokti su jais bendrauti bus labai naudinga abiem pusėms. Tinkamas bendravimas su vaikais išsaugos jų psichinę sveikatą.
