Atsisakymas atleisti ne visada yra žiaurumo požymis. Kartais tai yra natūralus poreikis apsaugoti savo vidinį pasaulį nuo pasikartojančių traumų, savotiškas emocinės savisaugos mechanizmas. Ši savybė ypač akivaizdžiai būdinga trijų Zodiako ženklų atstovams.
SKORPIONAS (spalio 24 – lapkričio 21 d.)
Skorpiono ženklo asmenys vienkartinę žmogaus klaidą paverčia nusikaltimu, vertu įkalinimo iki gyvos galvos. Už jų kategoriško požiūrio slypi ne tiek keršto troškulys, kiek gilus nepasitikėjimas kito asmens sugebėjimu pasikeisti. Kiekvieną išdavystę jie įrašo į savo emocinę atmintį kaip neišdildomą ženklą, amžinai pakeičiantį žmogaus statusą jų pasaulio paveiksle. Jei šio Zodiako ženklo atstovai nutraukia santykius, tai amžinai. Jų koordinačių sistemoje antrasis šansas yra prabanga, kurios jie nėra pasirengę niekam duoti. Ne todėl, kad netiki atgaila, o todėl, kad bet kokį pasikartojantį suartėjimą su kažkada skausmą sukėlusiu žmogumi jų psichika suvokia kaip savanorišką grįžimas į pavojaus zoną. Anot Skorpiono, geriau turėti praeities nusivylimų randus, nei rizikuoti naujomis žaizdomis.
JAUTIS (balandžio 21– gegužės 20 d.)
Po pirmojo rimto nusivylimo žmogumi Jautis tvirtai uždaro savo sielos duris. Jo sprendimas nutraukti santykius yra tarsi pėdsakas betone – kartą įspaustas jis lieka ten amžinai. Už šio nelankstumo slypi ne jaučiui būdingas užsispyrimas, o gyvybiškai svarbus emocinio stabilumo poreikis. Bet kokį pasitikėjimo pažeidimą Jautis suvokia kaip negrįžtamą santykių struktūros pasikeitimą, kaip įtrūkimą, kurio negalima pataisyti. Jo supratimu, suteikti žmogui antrą šansą, vadinasi, parodyti nepagarbą sau, savo asmeninėms riboms ir vertybėms. Todėl jis mieliau ištrina žmogų iš savo gyvenimo, o ne gyvena nuolat laukdamas pasikartojančio nusivylimo.
OŽIARAGIS (gruodžio 22 – sausio 20 d.)
Ožiaragio ženklo asmenys į kiekvieną kitų klaidą žiūri kaip į galutinį verdiktą dėl jų nepatikimumo. Jų „vidiniame teisme“ nėra vietos skundams ir atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms – vienas nusikaltimas tampa emocinio susvetimėjimo visam gyvenimui pagrindu. Už šio sunkumo slypi ne tiek išdidumas, kiek giliai įsišaknijusi baimė prarasti savo gyvenimo kontrolę. Jų atsisakymas duoti antrąjį šansą yra ne tik gynybinė reakcija, bet ir visa gyvenimo filosofija, pagrįsta įsitikinimu, kad save gerbiantis žmogus neturėtų leisti kitiems žaloti savęs du kartus. Jie renkasi vienatvę, o ne abejotiną viltį, kad žmonės gali pasikeisti.
Nesugebėjimas suteikti antrojo šanso yra ne tik charakterio bruožas, bet ir gili vidinė trauma, užmaskuota po išoriniu griežtumu. Tai istorija apie žmones, kurie taip bijo vėl nusivilti, kad verčiau visam laikui užvers širdis, nei rizikuos dar kartą pasitikėti. Ir nors tokia padėtis atrodo kaip savisauga, jis dažnai virsta kalėjimu, kuriame vienintelis kalinys yra pats žmogus, o vienintelis sargas – jo baimė iš naujo patirti skausmą.
