Nuosprendis – 16 metų nelaisvės. Arba kodėl mes švaistome gyvenimą mokslams

Nuosprendis – 16 metų nelaisvės. Arba kodėl mes švaistome gyvenimą mokslams

Mokslai – pačiame įkarštyje. Tūkstančiai moksleivių ir studentų pradėjo eilinius mokslo metus. Nelaisvės terminai ir krūviai skirtingi, priklausomai nuo režimo griežtumo. Vaikams įpaišė 12 metų nelaisvės, po to gresia dar mažiausiai keturi metai universiteto. Po 16 metų žmogus pagaliau išeis į laisvę ir išmes į šiukšlyną didžiąją dalį visų tų žinių, dėl kurių tiek metų kentėjo. Pažymiai, kurie dar visai neseniai buvo praktiškai tapę gyvenimo prasme, devalvuojasi. Ir visa tai išgyvenęs, jis pats, atėjus laikui, pasiųs jau nuosavus vaikus iš pradžių į mokyklą, paskui į universitetą. Duoklė tradicijai, kurios kaina – 16 vaiko gyvenimo metų.

Paklauskite bet kurio suaugusio žmogaus, kaip dažnai jis naudojasi tuo, ko mokėsi mokykloje ar universitete. Tegu paskaičiuoja logaritmus ar bent jau padaugina ir padalina stulpeliu – netgi šios operacijos dideliam skaičiui žmonių sukelia sunkumų. Bet juk mokėsi. Egzaminus laikė. Kur visa tai?

Išmokyti vaiką skaityti, rašyti ir skaičiuoti – tėvų uždavinys, o ne mokyklos. Net jeigu tuo užsiimtų išimtinai mokykla, procesas neturi užimti tiek daug laiko. Mums aiškina, kad matematikos mokymasis vysto abstraktų ir loginį mąstymą. Jeigu taip, tai tiksliųjų mokslų genijai turėtų būti ir oratoriaus meno meistrais. Juk kuo protingesnis žmogus, tuo svaresni, darnesni, logiškesni jo argumentai, tuo daugiau turi klausytojų ir pasekėjų. Čia jau ir iki deputato kėdės visai netoli.

Realiame gyvenime kai kurių minties galiūnų, kurie dėsto kad ir tą pačią matematiką, kalba skamba visiškai nerišliai ir neišraiškingai. O įvairiausi perėjūnai, kurie moksluose nepasižymėjo, tampa puikiais demagogijos meistrais, kurių loginės grandinėlės supainios protus talentingiausiems tiksliųjų mokslų atstovams.

Kodėl būtent tikslieji mokslai, daugumos nuomone, neva vysto abstraktų mąstymą? O kaip su muzika, literatūra, piešimu? Dailininkas realaus laiko režime apskaičiuoja begalę parametrų: proporcijas, atstumus, šešėlius, spalvos gilumą, tuo pat metu neišleisdamas iš akių bendro paveikslo vaizdo savo mintyse. Muzikantas turi vienu ir tuo pačiu metu regėti savo vidiniu žvilgsniu akordus, natas ir pauzes, kontroliuoti darbą su instrumentu, sinchronizuoti melodiją su tekstu ir išsaugoti, visa tai darydamas, stilių.

Tą patį galima pasakyti ne tik apie logiką ir abstraktų mąstymą, bet ir apie patį sugebėjimą galvoti. Tikslieji mokslai išties priverčia smegenis darbuotis. Tačiau ne vien jie. Gyvenime yra begalė problemų, kurias reikia analizuoti ir ieškoti sprendimų, tačiau kurie neturi nieko bendro nei su fizika, nei su matematika. Treniruoti proto lankstumą galima ir neskaičiuojant. Ir pasiekti netgi geresnių rezultatų.

Tarkime, nutarėte pasiekti rezultatą – 100 atsispaudimų per vieną kartą. Jūsų draugas, kuris tai pajėgia, pataria: „Atsikelk septintą ryto. Valgyk daugiau mėsos ir kiaušinių, gerk daugiau vandens. Stenkis pabėgioti bent jau kas antrą dieną. Nusipirk svarmenis ir užsiimk su jais po pusvalandį per dieną. Prieš miegą vizualizuok atsispaudimus“. Lygiai taip pat sėkmingai galima patarti būsimam vertėjui iš anglų kalbos iš pradžių išmokti kinų kalbą, o būsimam vairuotojui – įsisavinti motociklą. Šis efektas vadinamas halo fenomenu.

Halo fenomenas – kai žmonės klaidingai galvoja, kad tas, kuris puikiai slidinėja, lygiai taip pat puikiai vadovaus puodus lipdančiai dirbtuvei ar banko filialui, arba kad geras šachmatininkas ir savo realiame gyvenime apskaičiuoja po kelis ėjimus į priekį.

Kvailys – funkcionali sąvoka. Kitaip sakant, galima būti labai protingu vienoje srityje ir visišku kvailiu kitoje. Galima būti drąsiu vienur ir bailiu kitur. Sėdėdamas už mokyklinio suolo gali jaustis puikiausiai, o pakviestas prie lentos – degti iš gėdos. Ringe kovoti kaip bokso genijus, o naktiniame klube šokti nerangiai kaip šluba višta. Ne veltui sakoma – jei nori įveikti baimę, daryk tai, ko bijai. Jokių aplinkinių kelių.

Jeigu nori kažko išmokti – būtent tai ir daryk. Nori piešti – piešk. Nori groti gitara – grok. Nori išmokti ispaniškai – imkis darbo. Šiuo požiūriu visų taip giriamas abstraktus mąstymas ir logika, kuriuos neva taip puikiai treniruoja mokyklinė matematika, tinka nebent tai pačiai mokyklinei matematikai. Mes sprendžiame lygtis vien tam, kad spręstume lygtis. Nei daugiau, nei mažiau.

Stovėjimas prie lentos klasėje nepadės pasiruošti būsimoms verslo projektų prezentacijoms. O uždavinys apie traukinius, važiuojančius iš punkto A į punktą B nelabai padės logistikos versle. Darbinei veiklai mokykla žmonių neruošia, tai kam mes ją lankome?

Mokyklose mus lyg ir moko spręsti uždavinius, kuriuos teks spręsti per stojamuosius. Keista, bet po visų tų mokslų dvyliktokai masiškai samdosi repetitorius ir užsirašinėja į parengimo stojamiesiems kursus. Na, tarkime, įstojai tu į universitetą, pasimokei 4-6 metus, eini ieškoti darbo. Nėra patirties? Gali būti laisvas. Pagal specialybė dirbti eina vienetai. Iš esmės reikėtų su visais tais mokslais universitete ir pasilikti, toliau juos studijuoti ar pradėti dėstyti, kaip ir dera mokslo darbuotojui. Bet juk mus visus į ofisą traukia.

Dėl viso to net informatikos fakultetų absolventai semiasi didžiąją dalį informacijos iš šalies, kai pradeda dirbti IT sferoje ne dėka, o nepaisant įgyto diplomo. Vienintelis jų gautas pliusas – patys universitetų diplomai ir pagarba sau patiems, kad įveikė visą tą pragarą.

Praktiškai viskas, ką gali duoti mokykla ir universitetas yra nepritaikoma realiame gyvenime, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus pasirenka mokslininko kelią.

Mokykloje mus moko mokytis, – populiari kvailystė, kuria bandoma pateisinti sugaištus nežinia kam pačius geriausius jaunystės metus. Niekada mūsų universitetai nevykdė funkcijos „išmokyti mokytis“. Išmokyti studentą galvoti? Gali būti. Priversti mokytis? Tikriausiai. Suteikti žinių? Tarkime. Tačiau ne išmokyti mokytis. Kitaip mokymo programose būtų tokių disciplinų kaip „mokymosi teorija“ arba „taikomoji logika“.

Mokykla ir universitetas, tegu ir tampa reikšmingu etapu žmogaus gyvenime, atlieka visiškai ne tas funkcijas, kurios parašytos ant įpakavimo. Ko galima laukti iš sistemos užguitų vaikų ir elgetų mokytojų, kuriuos pastoviai teorizuoja įvairiausio kalibro valdininkai? O kiek ašarų išlieta, kiek nervų sugadinta dėl visų tų savarankiškų ir kontrolinių darbų, egzaminų, kurie neturi nieko bendro su realiu gyvenimu? O gal stresas per egzaminus išmokė jus nesinervinti darbe?

Mūsų mokyklos ir universitetai ne tik kultivuoja vaikų interesų „lygiavą“, niveliavimą, bet ir tuščiai švaisto žmogišką potencialą. Kaip įdomu būtų lankyti mokyklą, jeigu joje būtų sprendžiami realaus pasaulio uždaviniai!

Pavyzdžiui:

Darbai – prijungti naują rozetę, sumontuoti stalą pardavimui, išmokti suvirinti vamzdį.

Matematika – išmokti apskaičiuoti mintyse figūrų tūrius, procentus, grąžą parduotuvėje.

Fizika – sukurti eksperimentinį radijo bangomis valdomo lėktuvo modelį.

Literatūra – organizuoti mokyklos savaitraščio leidybą.

Muzika – sugalvoti kompoziciją ar perdirbti mėgstamos grupės dainą;

Teisė – sugalvoti įstatymo projektą arba peticiją, kuri internete surinktų keliolika tūkstančių parašų;

Piešimas – sukurti firminį klasės apipavidalinimo stilių.

Į universitetus miniomis plūsta tie, kuriems vertėtų apsiriboti profesinėmis mokyklomis. Aukštosios mokyklos pavirto nežinia kuo. Iš vienos pusės – rengia teoretikus su pakankamai plačiu akiračiu, iš kitos – tie teoretikai jau sekančią dieną po diplomo įteikimo viską užmiršta ir trinasi palei kompanijų, kurioms reikia žmonių su visiškai kitomis žiniomis ir kitais įgūdžiais, duris. O pačios kompanijos pataikauja konservatyviai inercijai, reikalaudamos aukštojo mokslo diplomų.

Švietimo sistema mūsų laikais – tai pinigus išsiurbianti prievolė. Į universitetą nepateksi be atestato. Dėl to tėvams tenka rinktis: arba visiškai integruoti vaiką į šią sistemą, arba palikti jį už borto ir paversti autsaideriu.

Mokykla ir universitetas – ne tik griežto režimo objektai, kur suteikiamos abejotino šviežumo žinios, kur vaikas užverčiamas nesibaigiančiais testais vardan pačių testų, bet ir būdas išguiti vaiką iš namų. Išvyti į platųjį pasaulį – tegu malasi atsitiktinių žmonių minioje ir žaidžia „gauk gerus pažymius“ ar „netapk atstumtuoju“, kad tik gatvėmis nesivalkiotų.

Rezultatas toks, kad visi proceso dalyviai kažką veikia ir gauna savo pinigus iš biudžeto. Mokytojai terorizuoja mokinius, savivaldybių švietimo viršininkai terorizuoja mokytojus. Vaikai gi išmoksta prisitaikyti ir užsiimti reikalais, kurių pakęsti negali. Praregėjimas ateina tik per pirmą pokalbį dėl darbo, kai paaiškėja, kad darbdaviams visiškai nerūpi jų pažangumas mokykloje. Jie netgi apie universitete gautą specialybę kartais neklausia.

Tai kam visa šis cirkas?

Šaltinis