Užburtas kančių ratas

Tikriausiai buvote patekę į situaciją: kai tik pasijaučiate laimingas – iškart atsiranda jumis nepatenkintų žmonių, kurie pradės kaltinti jus egoizmu, griauti jūsų tikėjimą savimi ir viskuo, kas jums svarbu ir reikšminga. Labai nemalonu ir skausminga. Pergyvenate vidinį konfliktą, kuris pamažu transformuojasi į išorinį. Gali atsitikti, kad nepatenkintų jūsų laime žmonių galia viršys jūsų galimybes gintis. Pajausite resursų deficitą, ims slėgti kaltės ir gėdos jausmai. Vidinė įtampa auga ir jūs psichologiškai palūžtate. Pradeda galvoti, kad:

  • Laimė – ne man;
  • Laimę gali patirti visi, tik ne aš;
  • Man nieko nesigaus, man niekas negali padėti.

Ir jūs sugrįžtate į ankstesnį pilką, nuobodų ir nykų gyvenimą, kuriame nėra vietos nei džiaugsmui, nei laimei.

Kaip susiformuoja toks užburtas ratas? Prisiminkite vaikystę. Ką darė suaugusieji, kai mes buvome spontaniški, smalsūs, laimingi? Jiems atrodė, kad mes darome kažką ne tą! Jie barėsi, pyko, manipuliavo, įsižeisdavo, darė viską, kad sukeltų mums kaltės jausmą, baimę, gėdą, įteiginėjo, įtikinėjo ir auklėjo. Ir viskas dėl to, kad taptume „teisingais“ vaikų darželyje, mokykloje ir visuomenėje, viskas dėl to, kad paskui „sėkmingai“ sukurtumėte šeimą ir susirastumėte „geras“ pareigas.

Visa tai griauna vaiko vientisumą, harmoniją – prasideda vidinis chaosas. Vaikas pradeda galvoti, kad su juo kažkas negerai. Tačiau tėvai ir pedagogai nesnaudžia ir laiku pakiša elgesio modelius, kuriuos atitikęs vaikas gaus eilinę paglostymų dozę: „Koks geras ir paklusnus vaikas, jūs tik pažiūrėkit“. Bet jei komanda įvykdyta neteisingai, dresiruojamas vaikas vėl susilaukia savo dresiruotojų nepasitenkinimo. Vaikas galvoja: kai esu natūralus – mane laiko blogu, kai esu „teisingas“ ir paklusnus – tampu geru ir mylimu. Kadangi vaikas nepaprastai priklausomas nuo tėvų meilės, ji jam reikalinga kaip oras, būti mylimu – jo bazinis poreikis, tai daroma sekanti išvada: kad mane mylėtų, turiu būti „teisingas“ ir paklusnus. Šitokiu būdu vyksta prievartinė, smurtinė žmogaus socializacija ir sukuriamas melagingas požiūris į meilę ir harmoniją. Toks žmogus tampa visiškai priklausomu nuo aplinkinių nuomonės. Visi šie mechanizmai kurį laiką labai puikiai veikia, o paskui mes staiga, jau suaugę, pradedame jausti nepasitenkinimą.

Turime pinigų, automobilį, namą, žmoną, vaikų, o gyventi nesinori, prasideda sunkūs somatiniai arba neurologiniai negalavimai. Ir žengus nedrąsų žingsnį link savo laimės, tuojau pat prišoka asmenys, kurie nutrenkia mus iš padangių atgal ant žemės. Viskas kaip vaikystėje.

Iš kur gi šita visuomenė, šitie žmonės, kurie neleidžia kitiems tapti laimingais? Iš ko jie išmoko būti tokiais?

Iš tokių pat nelamingų žmonių, iš savo aplinkos.

Ar galima tapti laimingu, jei bendrauji su nelaimingais žmonėmis, kurie laiko save „teisingais“? Nemanau.

Ką daryti?

Pažink save, savo prigimtį, priimk save, pasitikėk savimi, mokykis kontroliuoti save ir savo gyvenimą.

Šaltinis