Mergaitė su tėčiu, kuris lemia jos savivertę

Mergaitės savivertė: kodėl tėtis atlieka lemiamą vaidmenį (ir kaip nustoti priklausyti nuo jo žodžių)

Kai kalbame apie savivertę, dažniausiai žmonės prisimena mamą. Tačiau jei pažvelgtume giliau – pagrindas „aš esu mergaitė → aš vertinga → aš verta meilės“ formuojasi ne iš mamos požiūrio, o iš to, kaip į ją žiūrėjo tėtis.

Taip, būtent tėtis – pirmasis vyras mergaitės gyvenime – nustato pagrindą, kaip ji vėliau žiūrės į save ir į kitus vyrus.

Kai tėtis šalia

Jei tėvas mato dukrą, skiria jai dėmesio, palaiko jos pasiekimus (net ir mažiausius), mergaitei atsiranda jausmas: „Aš svarbi. Aš įdomi. Aš verta“.

Jei tėtis yra šaltas, kritikuojantis ar ignoruojantis, vaiko sąmonėje įsitvirtina mintis: „Aš nesu pakankamai gera. Kad mane mylėtų, reikia to nusipelnyti“.

O jei tėčio nėra?

Čia viskas sudėtingiau, bet ne be išeities. Mergaitė vis tiek „susigalvos“ sau tėvą:

  • iš mamos žodžių („Tavo tėtis – didvyris, jis dirba Marse“ arba „Jis – šunsnukis, mus paliko“),
  • iš pakaitinio asmens (senelis, patėvis, treneris, mokytojas).

Tai, kaip papasakos mama ir kokios vyriškos figūros bus šalia, labai įtakoja, koks vyro įvaizdis išliks jos galvoje ir kaip ji pati jausis būdama šalia kitų vyrų.

Suaugusi tiesa, kurią svarbu suprasti

Jei užaugote su jausmu, kad esate „ne tokia“, „nepakankama“ arba kad su jumis „kažkas ne taip“, labai tikėtina, kad tai – tėčio žodžių, elgesio ar jo nebuvimo pasekmė.

Bet! Štai esminis dalykas: tai, ką sakė ar darė jūsų tėvas, visada buvo susiję su juo pačiu, o ne su jumis.

Jis galėjo būti neurotikas, įstrigęs savo baimėse, arba ribinis asmuo, nesugebantis valdyti emocijų. Jis galėjo turėti savo praeities naštą: žemą savigarbą, agresiją, traumas.

O jo žodžiai – „tu kvaila“, „iš tavęs nieko neišeis“, „niekas tavęs nepriims“ – tai jo skausmas, jo projekcija.

Tai ne apie jus.

Kaip tai atsispindi suaugus?

  • baimė likti vienai.
  • priklausomybė nuo svetimų žmonių pritarimo.
  • santykiai, kuriuose sutinkate su mažiau, negu esate verta, tik kad neprarastumėte to, ką turite.
  • sunkumai draugystėje: nuolatinis laukimas, kad „mane paliks“ arba „manęs nepasirinks“.

Ką daryti, jei atpažinote save?

Perrašykite scenarijų. Taip, jūsų tėtis galėjo būti toks. Bet jūs – jau suaugusi. Ir dabar jūsų savivertė – tai jūsų atsakomybė.

Atsiribokite nuo jo žodžių. Kartokite: „Tai buvo apie jį, ne apie mane“.

Treniruokite bendravimą. Bendraukite, susipažinkite su žmonėmis, nebijokite atmetimo. Jei vienas žmogus pasakė „ne“ – tai tik jo skonio reikalas, o ne nuosprendis.

Jūs esate brunetė, o jam patinka blondinės.

Jūsų ūgis – 1,80 m, o jam patinka 1,50 m.

Tai apie jį. Ne apie jūsų vertę.

Ugdykite savarankiškumą. Mokykitės būti su savimi ir ištverti vienatvę. Tai yra sveikos savigarbos pagrindas.

Svarbiausia mintis

Jūsų tėtis – tiesiog žmogus su savo baimėmis. Kartais labai didelėmis. Jo žodžiai ir veiksmai galėjo įskaudinti, bet jie nenulemia to, kas jūs esate.

Dabar jūsų rankose – galimybė kurti naują požiūrį į save. Grįstą ne jo projekcijomis, o jūsų suaugusiojo požiūriu:

„Su manimi viskas gerai. Aš vertinga. Aš verta“.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *