Aksominis smurtas. „Visa tai – tavo paties labui”

Yra mūsų kultūroje vienas toks bruožas – tėvai, mokytojai ir kiti suaugę žmonės iš kailio neriasi, kad nuveiktų vaikų labui kažką gero. Net jeigu pats vaikas iš paskutiniųjų priešinasi visam tam gėriui.

Skirtingo amžiaus vaikams skirtingas ir gėris. Iki 3-4 metų tai gali būti medicinos procedūros – pavyzdžiui, nuvesti vaiką pas stomatologą, kuris be jokių ceremonijų įsibraus pacientui į burną ir suteiks daug skausmo. Ikimokykliniame amžiuje – priversti baigti valgyti pasišlykštėtiną košę, o paskui dar ir pagirti: „Šaunuolis, tu nuostabi auka, ramiai ir savanoriškai kenti mano terorą”. Mokykliniame amžiuje – nuvesti į bokso būrelį: tu berniukas, laikas tapti vyru! Ir nusispjauti į tai, kad nenori. Tavo labui!

Versti mokytis, gainioti pas repetitorius, pačiam išrinkti vaikui profesiją, universitetą… Tačiau visa tai daryti darosi vis sudėtingiau ir sudėtingiau. Kokia išeitis?

Pradžiai reikėtų pripažinti akivaizdų dalyką – visa tai smurtas. Legalus, aksominis, vykdomas iš meilės, visuotinai pateisinamas. Tačiau vis tiek smurtas. Prievarta.

Pateisinamas jis dažniausiai tuo, kad vykdomas „tavo labui”. Gydytis iš tikrųjų reikia, patinka vaikui mikstūra, ar nepatinka. Tačiau tokie atvejai, kai išties mirtinai reikia, pakankamai reti. Antra – kartu su prievarta mes darome ir kitas tėvams būdingas nuodėmes, dar baisesnes už patį smurtą.

Ignoruojame vaiko jausmus ir poreikius. „Maža ko tu nori”, „Tau negali skaudėti”

Kuo pakeisti šitą marazmą? Atvirai ir sąžiningai pripažinkime vaiko ar paauglio teisę jausti ir norėti to, ką jis jaučia ir ko nori. Ir toliau, priklausomai nuo situacijos – pritarti, paprieštarauti, uždrausti, aptarti pasekmes.

  • „Taip, tau skauda, bet ši procedūra būtina dėl… Ir ji ilgai netruks”;
  • „Jeigu tau nepatinka, paieškokime alternatyvų (arba aptarkime tavo sprendimo pasekmes)”;
  • „Man sunku pripažinti tavo sprendimą, tačiau tai tavo teisė”.

Apsimetame, kad smurtas – visiškai normalus dalykas ar netgi geras ir teisingas: „Visi kenčia ir tu pakentėk”, „Pats kaltas, nereikėjo…”

Ką su tuo daryti? Mažiausiai, ką galime padaryti – neteisinti smurto, pavyzdžiui, isterikės mokytojos riksmų ar fizinių bausmių namuose. Pratrūkote? Atsiprašykite. Nesakykite „Pats užsidirbai” – užsidirbti smurto neįmanoma.

Išmokykite vaiką, kad muštis ir rėkti niekas neturi teisės ir kad tie, kurie tai daro – neteisūs. Galima nueiti šalin, galima gintis arba, jeigu įmanoma – nekreipti dėmesio, tačiau vaikui svarbiausia turėti galvoje, kad tai neteisinga ir kad nereikia jaustis kaltu dėl to, kas vyksta.

Padrąsinkite vaiką, jeigu jis tapo prievartos auka ar išsigando: „Tau skauda ir skaudu, kad su tavimi taip pasielgė. Tačiau aš esu šalia, su manimi tu saugus”.

Painiojame prašymus su reikalavimais. Nenuoseklus elgesys

-Nueisi pas senelį?

-Ne.

-Kodėl?

-Nenoriu.

-Ką reiškia „nenoriu”???!!!

Viskas lyg ir paprasta – reikalauti tik to, kas būtina ir privaloma. Jums atrodo, kad vaikui būtina ir privaloma viskas, ko jūs patys užsimanėte? Tada reikėtų pasiimti popieriaus lapelį, padalinti jį į dvi skiltis ir viename stulpelyje parašyti: „Būtina”, o kitame – „Norėtųsi”. Kairėje surašyti tai, kas liečia jus ir aplinkinius tiesiogiai, pavyzdžiui: „Nesipešti”, „Sutvarkyti savo daiktus svetainėje”, o taip pat bendrai įvestas pareigas, pavyzdžiui, „lankyti mokyklą”, „plauti indus”, „išnešti šiukšles”. Šito reikalauti galima be jokių išlygų.

O dešiniajame stulpelyje – visa, kas liko: „muzikos mokykla”, „pagalba seneliui” – visa tai, ko jums norėtųsi ir ko galite paprašyti vaiko. Tačiau turite būti pasiruošę išgirsti tiek vaiko sutikimą, tiek atsisakymą.

Na o jeigu jūsų namuose pagalba seneliui – privaloma pareiga, tai bent jau pripažinkite paaugliui teisę jos nenorėti ir ja nesidžiaugti.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *