Daugybė žmonių, imančių manyti, kad spėjo puikiai suprasti gyvenimą, tampa labai nemalonūs.

Caksi liežuviu, vartalioja akis, burba kažką po nosimi, žvelgia nepatenkintu ar netgi paniekinančiu žvilgsniu. Ieško blogybių ten, kur jų nėra. Kandūs komentarai ten, kur reikėtų susimąstyti ir geriau patylėti…

Viskas blogai, viskas neteisinga, viskas ne taip. Kiti žmonės elgiasi kvailai, nepagarbiai, bjauriai. Jei nepademonstruosiu savo nepasitenkinimo, jie visi galutinai suįžūlės. Į tai tiesiog neįmanoma nekreipti dėmesio.

Jie praeina pro gėrį, jo net nepastebėdami. O jeigu pastebi, tai būtinai apspjaudo, nes tai visai ne gėris, o apsimetinėjimas. Arba tai iš tiesų gėris, bet jų, amžinų bambeklių ten nėra. Jų ten niekas nekvietė ir nepakvies.

O štai blogio jie niekada neignoruos. Toks žmogus būtinai išsakys viską, ką galvoja. Nesusimąstydamas apie pasekmes. Ir blogis po tokio pasisakymo taps tik dar didesniu.

Tai iš kur gi atsiranda tasai totalus nepasitenkinimas?

Gyvenimas nėra juodai baltas. Jame yra daug įvairių spalvų ir atspalvių. Tačiau žmogus, kuris susidūrė su gyvenimu akis į akį ir nesugebėjo suprasti jo pamokų, kartais tampa žiaurus. Jis pradeda tikėti vien tik kova, jėga, agresija.

Jis nustoja tikėti gėriu ir jo daugiau nebemato.

Gyvenimas pavirsta lenktynėmis. Suspėti pirmuoju, iškovoti, atimti, nustumti šalin sau iš kelio nevertus.

Nepatenkinto žmogaus akyse pasaulis išsikraipo iki neatpažįstamumo.

Žmogus priešais jus eilėje prie kasos tiesiog atėjo anksčiau; kolegė nauja suknele pasipuošė visai ne tam, kad jus paerzintų; žmogus buvo paaukštintas už gerą darbą, o ne už tai, kad yra pataikūnas; klasės draugas nėra mokytojo numylėtinis, o tiesiog stengiasi. Tačiau amžinai nepatenkintam žmogui viskas atrodo atvirkščiai.

Nėra jokių lenktynių. Niekas niekam negniuždo, nekaišioja pagalių į ratus. Nėra jokios prasmės stumdytis alkūnėmis ten, kur galima mandagiai paprašyti praleisti.

Amžinas bambeklis – kvailas ir primityviai mąstantis žmogus. Jis nežino, kas yra džiaugsmas. Jis negali būti laimingas dėl viso to, ką turi.

Ir tai atleistina 15 metų paaugliui, kai priešais jo akis atsiveria didžiulis pasaulis ir jam dabar reikia jį suprasti.

Tačiau kartais išmintis taip ir neateina su amžiumi.

Kuo žmogus yra griežtesnis, kuo jis kategoriškesnis, labiau užsispyręs ir nelankstus, kuo jam sunkiau pastatyti save į kito žmogaus vietą, kuo lengviau jis apipila visus aplinkinius savo bjauriai kvepiančiu nepasitenkinimu – tuo mažiau jame yra išminties.

.