Ar leisti jiems nakvoti pas draugus?

Štai jūsų dukrai vienuolika. Ji klausia: „Ar galiu nakvoti pas draugę?“ Pas ją mat nusimato „pižamų vakarėlis”. Ir dažna mama susimąsto. Lyg ir nieko blogo tame nėra, tačiau viduje aiškiai jaučiasi pasipriešinimas.

O štai jūsų trylikametis sūnus praneša, kad norėtų nakvoti pas draugą. Jie, mat, žais kartu kompiuterinį žaidimą, o be to, žiūrės išnuomotą „siaubiaką”. Ir vėl jūs jaučiate viduje nerimą. Tik prie jo dar prisideda fantazijos apie cigaretes ir alkoholį.

Mes jau nekalbame apie šešiolikmečių „tūsus”, kai laisvame plote pas kurį nors iš daugelio jūsų atžalos draugų vyksta gimtadieniai. Čia jau jūsų vaizduotė piešia orgijas, narkotikus, nėštumus ir aibę kitų baisių dalykų. Kas gi čia vyksta?

Pirma mintis, kuri čia kyla, yra tokia: jei jūsų vaikas pats siekia draugų bendrijos, jūs galite save pasveikinti. Jis nėra perdėtai prie jūsų prisirišęs. Atsiskyrimo nuo tėvų programa, psichologų vadinama „separacija”, greičiausiai eina sklandžiai. Žinoma, išskyrus atvejus, kai jūsų namuose nenutyla girti skandalai ir smurtas. Tuomet jis bėga nuo jam nepakeliamos aplinkos. Bet jei jūsų šeimoje atmosfera draugiška, ir vaikas jau prašosi nakvoti kitur – tai ne nuo jūsų jis bėga, o bėga link savo būsimų namų – išorinio pasaulio. Iš šis sėkmingas atsiskyrimas sukelia jums natūralų nerimą.

Ką daryti? Išgerti valerijono?

Žinoma, galite išgirsti: nesinervinkite, pagalvokite, kad viskas bus gerai, neįsivaizduokite baisybių, pasitikėkite vaikais. Galima net patarti paversti nemalonias fantazijas apie orgijas ir narkotikus maloniomis: apie gražią draugystę, apie jūsų pačių paaugliškus pašėliojimus. Labai patartina dar kartą perskaityti knygas apie nuotykius patiriančius vaikus: „Tomo Sojerio nuotykius”, „Pepę Ilgakojinę”, „Ozo šalies burtininką”, „Alisą stebuklų šalyje”, „Trolius mumius”…

O jei nepadės?

Yra tokia auksinė taisyklė: jei sieloje apsigyvena nerimas, tai už jo slypi jausmas. Ir nuo nerimo iki to jausmo mus skiria… keli gilūs įkvėpimai. Štai kokie jausmai gali atsirasti, kai jūs skiriatės jau ne pirmam vakarėliui su jūsų vaikais:

Liūdesys, kad jūs senstate; Vienatvės nuojauta; Apgailestavimas, kad jūsų paauglystė buvo skurdesnė; Pavydas jaunoms atžaloms jų drąsos, seksualumo, bendravimo…

Leiskime sau išgyventi šiuos jausmus iki galo. Paverkite. Papykite. Ir tuomet jums gali ateiti ramybė. O su ja mintys.

Atsitinka tai greičiausiai dėl to, kad jūs savo vaikystę praleido visai kitokiame pasaulyje. Jei jūs augote daugiavaikėje šeimoje, tai panašu, kad pagrindinis jūsų užsiėmimas būdavo dirbti ir prižiūrėti mažesnius vaikus. Jei augote mažoje šeimoje, tai, ko gero, daug mokėtės, o su draugais susitikdavote tik mokykloje ir kieme. Kas gi pasikeitė šiuolaikinių vaikų ir paauglių pasaulyje?

Atsirado pinigų uždirbimo ideologija, kurios nebuvo jūsų vaikystėje;

Liberalizavosi požiūris į seksą, o jūsų laikais tai buvo tabu;

Atsirado Internetas ir kompiuteriniai žaidimai, kurių nebuvo jūsų vaikystėje;

Pasaulis pasidarė platus: atsivėrė sienos į Vakarus, kurios buvo uždarytos jūsų vaikystėje;

Pasaulis pasidarė mobilus: atsirado mobilieji telefonai ir nepalyginamai dažnesnės, nei jūsų paauglystėje, kelionės į užsienį- studijoti ir dirbti;

Žmonės ėmė dažniau keisti darbus, o jūsų jaunystėje darbas buvo renkamas visam gyvenimui.

Taigi vaikai ir paaugliai ruošia save visai ne tam pasauliui, kuriame praėjo jūsų vaikystė ir paauglystė. Jie ruošia save kitokiam, mobiliam ir judriam pasauliui. Nes augantys žmonės giliai sieloje nujaučia, koks pasaulis jų laukia. Kaip galbūt giliai sieloje jautė Tomas Sojeris ir Hekas Finas, kad gyventi jiems teks ne tik stabiliose fermerių šeimose, ne tik indėnus nugalėjusių atvykėlių Amerikoje, o ne vieną kartą teks jiems keisti vietą tėvams išsiskyrus, užėjus smėlio audroms ar ekonominėms depresijoms. Užtat visi tie pabėgimai iš namų ir kelionės Misisipe nebuvo beprasmiškos.

Ką nujaučia jūsų atžalos?

Mes negalime to žinoti. Mes netgi negalime jiems padėti. Mes tik galime jais tikėti.

Vaikai nujaučia, kad kažkada taps savarankiškais individais. Todėl jie klaidų ir bandymų keliu ieško, ko jiems teks išmokti. Netrukdykime jiems.

O. Lapinas

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *