-Tu nori, kad aš išeičiau? Tu šito nori?! Būtent šito, taip?!!!
-Ne, aš to nenoriu.
-O kodėl tu tada elgiesi su manimi kaip su svetimu žmogumi?!
-Tu gi su manimi nesikalbi. Aš bandžiau…
-Taip! Aš su tavimi nesikalbu! Todėl, kad negrįžti į namus! Kiekvieną dieną – vos ne vienuoliktą! Nevalgai namuose!
-(vyriškis gūžteli pečiais) Tu nustojai gaminti vakarienę. Aš dirbu iki vėlaus vakaro. Paskui tenka eiti į kavinę, kad netektų eiti gulti alkanam. Kol užsisakau, kol pagamina ir atneša…
-Taip! Aš nustojau gaminti vakarienę! Mes miegame atskirai jau dvi savaites! Už ką tave maitinti?!
-Nereikia painioti, mieloji. Aš miegu ten, kur visada – mūsų lovoje. O tu kažkodėl persikraustei į kitą kambarį.
-Tu galėjai ir paprašyti, kad nepersikraustyčiau!
-Aš prašiau. Tu nereagavai.
-Aišku nereagavau! Aš gi su tavimi nekalbu!
-Ir ką man dabar daryti? Aš negaliu su tavimi kalbėtis vienas.
-Jis dar klausia! Galėjai ir atsiprašyti!
-Už ką?
-Jis dar klausia! Tu netgi nepastebi, kai mane įskaudini!
-Ir dėl ko gi tu užpykai, kas tave įskaudino? Pasakyk, ir aš atsiprašysiu.
-Aš užpykau… Aš nepamenu, dėl ko užpykau! Bet kažkas tokio buvo! Negaliu gi aš nei iš šio, nei iš to liautis su tavimi kalbėti! Galėjai ir paklausti – dėl ko užpykau!
-Aš klausiau. Tu nieko neatsakei.
-Todėl, kad aš su tavimi nekalbu!
-Tai už ką man atsiprašinėti?
-Tu mane įskaudinai ir netgi to nepastebėjai! Tu mane skaudini ir net nepastebi šito!
-Po galais, ką aš tokio padariau?!
-Aš neprisimenu!!! Bet mane skaudina faktas, kad tu nepastebėjai, jog mane įskaudinai.
-Niekuo aš tavęs neskaudinau. Atėjau namo po darbo, tu su manimi nekalbi, sėdi pasipūtusi, vakarienės nėra… Klausinėjau, kas atsitiko – tu nieko neatsakei.
-Todėl, kad aš su tavimi nekalbu!!! A-a-a, tiesa, prisiminiau! Norėjau su tavimi pasikalbėti, o tu pasakei, kad šiuo metu esi užimtas, perskambinsi vėliau ir padėjai ragelį.
-Aš perskambinau – tu neatsiliepei.
-Todėl, kad aš su tavimi jau nekalbėjau! Jeigu tu nenori su manimi kalbėti, tai ir aš nenoriu!
-Tada aš buvau užimtas. Buvau svarbiame susirinkime.
-Reikėjo taip ir pasakyti.
-Aš taip ir pasakiau!!!
-Na taip, pasakei. O negalima buvo to pasakyti kitu tonu? Nes burbtelėjai ir trenkei ragelį. Tartum aš tau įkyrėjau.
-Kokiu tonu? Nors apskritai… Taip. Atsiprašau. Tiesiog buvo labai svarbus ir įtemptas susirinkimas.
-Man nusispjauti į tavo susirinkimus! Viskas, kad tik mane įskaudintum! Aš daugiau su tavimi nekalbu!
-Vėl? Aš gi atsiprašiau.
-Galėjai iš karto atsiprašyti. Kas man iš tų atsiprašinėjimų po mėnesio?
-Ufff…
-Jis dar ir dūsauja, tik pasižiūrėkite į jį! Ne, kad tiesiog imtų ir atsiprašytų…
-Atsiprašau.
-Nereikia man tavo atsiprašinėjimų! Ko tu čia žvengi? Nori, kad su tavimi nekalbėčiau?!
