moteris nesikalba su vyru

Aš su tavimi nekalbu!

-Tu nori, kad aš išeičiau? Tu šito nori?! Būtent šito, taip?!!!

-Ne, aš to nenoriu.

-O kodėl tu tada elgiesi su manimi kaip su svetimu žmogumi?!

-Tu gi su manimi nesikalbi. Aš bandžiau…

-Taip! Aš su tavimi nesikalbu! Todėl, kad negrįžti į namus! Kiekvieną dieną – vos ne vienuoliktą! Nevalgai namuose!

-(vyriškis gūžteli pečiais) Tu nustojai gaminti vakarienę. Aš dirbu iki vėlaus vakaro. Paskui tenka eiti į kavinę, kad netektų eiti gulti alkanam. Kol užsisakau, kol pagamina ir atneša…

-Taip! Aš nustojau gaminti vakarienę! Mes miegame atskirai jau dvi savaites! Už ką tave maitinti?!

-Nereikia painioti, mieloji. Aš miegu ten, kur visada – mūsų lovoje. O tu kažkodėl persikraustei į kitą kambarį.

-Tu galėjai ir paprašyti, kad nepersikraustyčiau!

-Aš prašiau. Tu nereagavai.

-Aišku nereagavau! Aš gi su tavimi nekalbu!

-Ir ką man dabar daryti? Aš negaliu su tavimi kalbėtis vienas.

-Jis dar klausia! Galėjai ir atsiprašyti!

-Už ką?

-Jis dar klausia! Tu netgi nepastebi, kai mane įskaudini!

-Ir dėl ko gi tu užpykai, kas tave įskaudino? Pasakyk, ir aš atsiprašysiu.

-Aš užpykau… Aš nepamenu, dėl ko užpykau! Bet kažkas tokio buvo! Negaliu gi aš nei iš šio, nei iš to liautis su tavimi kalbėti! Galėjai ir paklausti – dėl ko užpykau!

-Aš klausiau. Tu nieko neatsakei.

-Todėl, kad aš su tavimi nekalbu!

-Tai už ką man atsiprašinėti?

-Tu mane įskaudinai ir netgi to nepastebėjai! Tu mane skaudini ir net nepastebi šito!

-Po galais, ką aš tokio padariau?!

-Aš neprisimenu!!! Bet mane skaudina faktas, kad tu nepastebėjai, jog mane įskaudinai.

-Niekuo aš tavęs neskaudinau. Atėjau namo po darbo, tu su manimi nekalbi, sėdi pasipūtusi, vakarienės nėra… Klausinėjau, kas atsitiko – tu nieko neatsakei.

-Todėl, kad aš su tavimi nekalbu!!! A-a-a, tiesa, prisiminiau! Norėjau su tavimi pasikalbėti, o tu pasakei, kad šiuo metu esi užimtas, perskambinsi vėliau ir padėjai ragelį.

-Aš perskambinau – tu neatsiliepei.

-Todėl, kad aš su tavimi jau nekalbėjau! Jeigu tu nenori su manimi kalbėti, tai ir aš nenoriu!

-Tada aš buvau užimtas. Buvau svarbiame susirinkime.

-Reikėjo taip ir pasakyti.

-Aš taip ir pasakiau!!!

-Na taip, pasakei. O negalima buvo to pasakyti kitu tonu? Nes burbtelėjai ir trenkei ragelį. Tartum aš tau įkyrėjau.

-Kokiu tonu? Nors apskritai… Taip. Atsiprašau. Tiesiog buvo labai svarbus ir įtemptas susirinkimas.

-Man nusispjauti į tavo susirinkimus! Viskas, kad tik mane įskaudintum! Aš daugiau su tavimi nekalbu!

-Vėl? Aš gi atsiprašiau.

-Galėjai iš karto atsiprašyti. Kas man iš tų atsiprašinėjimų po mėnesio?

-Ufff…

-Jis dar ir dūsauja, tik pasižiūrėkite į jį! Ne, kad tiesiog imtų ir atsiprašytų…

-Atsiprašau.

-Nereikia man tavo atsiprašinėjimų! Ko tu čia žvengi? Nori, kad su tavimi nekalbėčiau?!

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *