Atsiribokite nuo savo daiktų

Nors į tokius kraštutinumus pulti tikrai nereikia, išsiugdyti panašų atsiribojimo jausmą labai pravers. Toks požiūris padės daug lengviau išvalyti iš savo namų šlamštą, o ir skausmas bus lengvesnis, jeigu iš mūsų tie daiktai bus atimti kitais būdais (pavyzdžiui, įvykus vagystei, potvyniui, gaisrui ar atvykus antstoliams).

Todėl šiame skyriuje atliksime keletą proto mankštos pratimų, kad atleistume tuos gniaužtus, kuriais mus prirakinę laiko daiktai. Kad pasiektume savo tikslą, turime išsitiesti, prasimankštinti ir įgyti tinkamą formą prieš būsimą užduotį. Kituose puslapiuose suformuosime minimalistinius raumenis ir įgausime psichologinės jėgos ir lankstumo, kurio mums prireiks kare su daiktais.

Iš pradžių lengvai apšilkime: įsivaizduokime gyvenimą be daiktų. Lengviau nebūna – mums nė nereikės jo įsivaizduoti, mes jį prisimename.

Daugelis iš mūsų mintimis sugrįžtame į savo jaunystės dienas kaip į laimingiausią, nerūpestingiausią savo gyvenimo tarpsnį. Ir nesvarbu, kad gyvenome ankštame butelyje (kartais su dviem ar trimis žmonėmis) ir turėjome mažai pinigų. Ir nesvarbu, kad negalėjome leisti sau madingų drabužių, aukščiausios kokybės laikrodžių ar elektroninių prietaisų. Visas mūsų turtas tilpo keliose dėžėse ir mums nereikėjo sukti galvos dėl automobilio remonto, namų priežiūros, net nesivarginom nešti drabužių į valyklą. Toji negausi manta mūsų gyvenime užėmė nereikšmingą vietą. Buvome laisvi ir nerūpestingi!

Manote, tokia laisvė – pernykštis sniegas? Ne. Ne vienam iš mūsų pasitaiko proga kartą ar du per metus susigrąžinti „nuo daiktų laisvą“ gyvenimą – kai išsiruošiam atostogauti. Žodis „atostogos“1, tiesą sakant, kilęs iš lotynų kalbos vacare, o tai reiškia „būti tuščiam“. Nieko keista, kad mums patinka nuo visko atitrūkti!

Prisiminkite, pavyzdžiui, kada pastarąjį kartą iškylavote. Į savo kuprinę susikrovėte visa, ko jums galėtų prireikti, – kad būtų patogu ir kad išgyventumėte. Dėl savo išvaizdos nesukote sau galvos, ir jums visiškai užteko tų kelių drabužių, kuriuos nešėtės ant kupros. Ant atviros ugnies kelioninėje keptuvėje gaminote vakarienę, o iš stalo reikmenų naudojote paprasčiausią lėkštę, puodelį ir šakutę.

Palapinėje, neįmantrioje pastogėje, buvo šilta ir sausa. Minimalus daiktų kiekis atitiko jūsų poreikius ir radosi marios laiko atsipalaiduoti ir pabūti gamtoje.

Tad kodėl mums prireikia daug daugiau daiktų, kai grįžtame į savo „realų“ gyvenimą? Tiesą sakant, mums jų nereikia, – toks ir yra šių pratimų tikslas. Netrukus įsitikinsime, kad dauguma mus supančių daiktų vargu ar yra būtini, kad būtume sveiki ir laimingi.

Dabar, kai kiek apšilote, pereikime prie įdomesnių dalykų: įsivaizduokite, kad išvykstate gyventi kitur. Tik nepulkite skambinti į vietos bendroves, teikiančias daiktų saugojimo savitarnos paslaugą, – tai ne trumpalaikis kraustymasis. Nereikia slėpti daiktų tikintis, kad sugrįšite. Be to, vežti daiktus į kitą pasaulio kraštą yra sudėtinga ir brangu; tad pasilikite tik tuos, be kurių negalite gyventi.

Apžvelkite savo namus ir apsispręskite, ką konkrečiai imsite. Ar tikrai jums reikia senos apdaužytos gitaros? O keraminių gyvūnėlių kolekcijos? Ar skirsite brangios vietos savo krovinyje tam bjauriam megztiniui, kurį prieš trejus metus gavote dovanų Kalėdų proga, ar batams, kurie spaudžia kojas pasivaikščiojus vos penkiolika minučių, ar aliejiniais dažais tapytam paveikslui, kurį paveldėjote, bet kuris jums niekada nepatiko? Žinoma, ne! Ar ne nuostabus jausmas? Neįtikėtina, kaip lengvai galite atsikratyti daiktų, kai staiga turite tam „leidimą“!

Puiku, jūs jau įsitraukėte į žaidimą, tad galime atlikti vieną nelengvą pratimą: vidurnaktis, jus pažadino šaižus gaisro pavojaus signalas. Dievulėliau! Turite kelias minutes, galbūt sekundes, per kurias privalote nuspręsti, kokius daiktus išsinešite bėgdami iš namų.

Žinoma, laiko apsispręsti turite nedaug, greičiausiai teks pasikliauti instinktu. Jeigu būtų kiek daugiau laiko, galbūt griebtumėte svarbius dokumentų aplankus, šeimos nuotraukų albumą, gal nešiojamąjį kompiuterį. Tačiau labiausiai tikėtina – jums teks paaukoti visus savo daiktus, kad išsigelbėtumėte kartu su savo šeima ir naminiais gyvūnais. Tokią akimirką jums bus nė motais visi tie daiktai, kurie iki tol buvo prikaustę visą jūsų dėmesį.

Čia tai bent! Trumpą akimirką atsikvėpkime, kad širdis liautųsi plakti kaip patrakusi. Tiesą sakant, ji plaks vis lėčiau, lėčiau… kol sustos. Ką?!

Kad ir kaip nemalonu būtų apie tai galvoti, mūsų laikas šioje žemėje vieną dieną išseks ir, deja, tai gali nutikti anksčiau, nei mes tikimės. Ir kas bus tada? Žmonės apžiūrės jūsų daiktus. Oi! Gerai, kad jau nebereikės raudonuoti, – sudegtume iš gėdos.

Norim to ar nenorim, daiktai, kuriuos paliekame po savęs, tampa dalimi mūsų palikimo – neįsivaizduoju, kad bent vienas iš mūsų norėtų būti įamžintas kaip šlamšto rinkėjas arba kaip žmogus, kaupiantis seną nereikalingą mantą. Ar nenorėtumėte, kad artimieji jus prisimintų kaip žmogų, kuris gyveno lengvai ir elegantiškai, su vos keliais būtinais ar ypatingos vertės daiktais?

Mintyse iš lėto, neskubėdami sudarykite savo valdų sąrašą. Ir kokią istoriją apie jus byloja jūsų daiktai? Tikėtina, ne tokią kaip šios: „Nieko sau, ji, pasirodo, turėjo potraukį rinkti vienkartines dėžutes maistui išsinešti“ arba „Keista, nė nežinojau, kad jis kolekcionavo senus kalendorius.“ Padarykite savo įpėdiniams paslaugą – neverskite jų po jūsų mirties tvarkyti šlamšto prigrūstų namų. Nes tokiu atveju, jeigu tik žvilgtelėtumėte žemyn iš anapusinių aukštybių, ko gero, išvystumėte minią nepažįstamų žmonių, grabaliojančių jūsų „lobius“ milžiniškame išpardavimo kieme.

Na, gerai, pažadu. Daugiau jokių niūrių pranašysčių, juk čia linksma knyga! Ji apie tai, kad šokas, smarkiai mus supurtantis ir atplėšiantis nuo kasdienybės (nesvarbu, kada jį patiriame – per atostogas ar įvykus nelaimei), padeda mums išvysti savo daiktus objektyviai; ir šiuo atveju daug geriau tai įsivaizduoti, nei iš tiesų patirti. Tokio pobūdžio scenarijai leidžia mums suprasti, kad dėl milžiniškos daiktų gausos mūsų daiktai nėra jau tokie svarbūs, o tai suvokę įstengsime susilpninti mus valdančią jėgą ir būsime pasirengę (ir linkę) ją ignoruoti.

Francine Jay knygos „Laimė turėti mažiau: minimalistinės gyvensenos adovas“ ištrauka. Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *