Pateikiame Leonoros Blekaitytės saviugdos knygos „Sielos aritmetika. Praktinis gidas teigiamų pokyčių link“ ištraukas. Tai knyga, skirta trokštantiems keistis, tačiau niekaip nesiryžtantiems įlipti į pokyčių traukinį.
Ištikima pokyčių draugė
Kur tik pokyčiai, ten ir baimė prisistato su savo palydovais nerimu, stresu ir net fobijomis. Bijome pačių įvairiausių pokyčių nuo menkiausio mažmožio kasdienėje rutinoje, asmeninėje ir socialinėje aplinkoje iki esminių, giluminių virsmų savyje. O dažnai bijome ir kaip įmanydami vengiame… pačios baimės, jos poveikio, įsivaizduojamų padarinių. Todėl tarsi suaugame su savo įpročiais.
Pietums nuolat gaminame tą patį maistą, restorane vengiame paragauti naujų patiekalų, nes nenorime nusivilti. Nemėgstame eksperimentuoti kirpyklose ar drabužių parduotuvėse. Regis, labiau už viską nenorime pasilikti vienumoje su savimi ir išgirsti save – juk tiek tiesos į akis gali būti pasakyta ir tiek pokyčių pareikalauta, paprašyta, net meldžiama. Gal kaip tik dėl šios baimės nesiryžtame bent vieną dieną pagyventi be pliurpiančio televizoriaus?
Labai bijome pakeisti socialinį lauką, pavyzdžiui, darbą: nors jo nemėgstame, bijome netekti net ir tų nedidelių uždirbamų pinigų ir lyginame save su tais, kurie gyvena dar blogiau, nes kažkas viduje šnabžda mums būti atsargiems, kad visuomet gali būti dar blogiau, kad kiti gyvena prasčiau.
Tačiau tokioje situacijoje, tarkim, jei esame nepatenkinti darbu, kur kas naudingiau būtų galvoti apie tai, kad ateityje laukia geresni pasiūlymai ir gyvenimas, ir lygiuotis į tuos, kurie jau gyvena taip, kaip norėtume patys. Juk jei suprantame, kad mums nebetinka taip, kaip yra, vadinasi, būtų logiška orientuotis į tai, kas geriau, tiesa? Tačiau mūsų protas piešia mums neigiamus scenarijus.
Viena iš priežasčių, dėl kurių dažnai taip ir nesiryžtame imtis pokyčių arba atidėliojame juos sakydami, kad laukiame geresnių laikų (taip niekada ir neateisiančių), yra prastos ateities scenarijaus rašymas. Mūsų protas siekia mus apsaugoti nuo galimų nemalonumų, todėl pradėjus mąstyti apie pokyčius jis įteikia ilgiausią sąrašėlį dalykų, nuo kurių turėtume apsidrausti.
Turėkime tą sąrašą omenyje ir įvertinkime didžiausius pavojus. Be abejo, į pokyčius nereikia nerti stačia galva. Vis dėlto mokėkime iš dalies ir nepaisyti pernelyg jautriai į viską žvelgiančio proto. Juk jei į visas numanomas grėsmes žiūrėsime labai rimtai, per daug laiko sugaišime mėgindami nuo jų apsidrausti, o tai darydami gal net ir visai pamiršime, kad mūsų tikslas buvo konkretus planuotas pokytis gyvenime.
Protas taip elgiasi ne iš pikto, jo prioritetai – pirmiausia galimų grėsmių numatymas – yra savisaugos instinktų, kovos dėl išlikimo padarinys. Tačiau tie laikai, kai buvo galima mirti iš bado ar už nieką patekti į kalėjimą, jau praeityje. Todėl išklausykime savo protą kaip vaiką, kuriam turi būti parodyta derama pagarba, palinksėkime galva jį apramindami ir toliau darykime tai, ką jaučiame privalą daryti.
Turime daugiau priemonių gyvenimui kurtis ir prioritetams susidėlioti nei tik protas ir logika, varžomi baimės, tad būtų neišmintinga vadovautis vien jais. Be proto, mums dar labai talkina intuicija ir išmintis, mūsų tikri, stiprūs norai. Ir kai kyla įtarimų arba akivaizdžiai matome, kad protas veikiau kaišioja pagalius į ratus, nei padeda, dažniau užmeskime akį į mūsų vidų tiksliau parodančią „navigacijos įrangą“ – intuiciją, išmintį, taigi vidinį žinojimą.
Pokyčių bijome būgštaudami prarasti tai, ką jau turime, nes esame linkę labai smarkiai prisirišti prie seno. O dar kai pokyčiai susiję ne tik su atradimais, bet ir praradimais… Pavyzdžiui, jei imatės nuosavo verslo, kurį laiką galite nebeturėti laisvadienių.
Jei išeinate iš įmonės ir pradedate dirbti savarankiškai, kaip laisvai samdomas specialistas, gali tekti pagyventi iš mažesnių ir nepastovių pajamų. Jei persikeliate į kitą šalį, natūralu, kad su senaisiais draugais matysitės rečiau.
Komfortiškas būvis siejamas su stabilumu, o pokyčiai dažniausiai asocijuojasi su stabilumo praradimu, nežinomybės baime ir neigiamu proto piešiamų būsimų įvykių scenarijumi, todėl instinktyviai esame linkę vengti pokyčių. Vis dėlto apėję pernelyg baikštų ir atsargų protą esame pajėgūs pakeisti savo požiūrį į pokyčius ir jų padarinius išmokti priimti teigiamai.
Papasakosiu vieną nutikimą, parodantį, kaip skirtingai galima reaguoti į pokyčius, kad tik nuo mūsų pačių požiūrio priklauso, kaip susitvarkysime su gyvenimo posūkiais. Kartą viena mano draugė Saulė pasiguodė, kad yra nepatenkinta savo darbu, kad jis jai nebeteikia jokio džiaugsmo, o ir alga – akivaizdžiai per menka.
Po kelių dienų Saulę pribloškė žinia, kad iš darbo ji atleidžiama. Žemė jai slydo iš po kojų, širdžiai nemielas darbas jos verčių skalėje staiga tapo nepaprastai svarbus! Taip, ji nemėgo savo darbo, tačiau kai pokyčiai užklupo anksčiau, nei tikėjosi, ir dar iniciatyva išslydo jai iš rankų (jei iš darbo būtų išėjusi pati, būtų jautusis visiškai kitaip), nemielas darbas staiga tapo aukso vertės!
Teko kaip reikiant pavargti, kol įtikinau mieląją Saulutę į šį pasikeitimą pažvelgti pozityviai. Tiesą pasakius, ji ne tiek nustebo, kiek supyko, kad į jai tragedija virtusią žinią reaguoju ramiai ir esu nusiteikusi optimistiškai. Vis dėlto galų gale ji priėmė šį atleidimo iš darbo faktą kaip nuostabią realybės dovaną ir galimybę keisti savo gyvenimą.
Labai greitai susirado savo svajonių darbą, tiksliau, jis susirado ją: Saulei paskambino vienos besiplečiančios įmonės vadovas ir pasiūlė įdomią veiklą, o ir atlyginimas vien bandomuoju laikotarpiu buvo didesnis nei ankstesniame jos darbe.
Per tą trumpą laiką, kai požiūris į pokytį – darbo praradimą – iš negatyvaus virto pozityviu, su drauge nuveikėme daug naudingų dalykų: mergina išsiaiškino, kokia linkme jai būtų įdomu kreipti karjerą – savo profesiją praktiškai atrado iš naujo, taip pat išmoko skirti laiko pomėgiams. Jos gyvenimo kokybė pasikeitė taip stipriai, kad po kurio laiko jau juokėmės iš tos situacijos, kaip ji tūžo, kai patariau į tą savo susikurtą tragediją reaguoti džiugiai.
Galiausiai tai, kad ji buvo priversta išeiti iš darbo, jai net padėjo, nes pati tokiam sprendimui greičiausiai nebūtų ryžusis dar metų metus. Vadinasi, ir kitiems teigiamiems pasikeitimams jos gyvenime keliai būtų buvę užkirsti. Juk sakoma, kad viena bėda ne bėda, tai lygiai taip pat ir teigiami pokyčiai po vieną nevaikšto.
Mes esame pajėgūs pakeisti požiūrį į pokyčius. Ir vien pozityviai priimdami tai, kas nutiko blogiausia, imame tuos pokyčius kreipti mums naudinga linkme.
Pavyzdžiui, viena mano pažįstama gal ir nedžiūgavo iškart po Kalėdų paslydusi ant apledėjusių savo namų laiptų ir susilaužiusi ranką, bet per tuos kelis mėnesius, kol vaikščiojo su gipsu ir nedirbo, perskaitė tokias knygas, kurios apvertė jos gyvenimą aukštyn kojom ir grąžino jai sielos ramybę. Per tuos du mėnesius ji nusimetė gal per dešimtmetį susikaupusių vidinių problemų naštą. Dabar, kai kas nors iš aplinkinių prisimena jos rankos traumą, ji tik nuoširdžiai nusišypso, nes to įvykio tikrai nelaiko tragedija.
Pokyčiai neišvengiami, kad ir kaip į juos reaguotumėte – su baime ar pasitikdami plačiai išskėtę rankas, it priimdami brangiausią svečią iš už jūrų marių. Juk ne veltui sakoma: nieko nėra pastoviau už laikinumą ir nieko nėra laikiniau už pastovumą. Prisijaukinkite nuolatinio keitimosi būseną, išmokite ja mėgautis. Juk pokyčiai mūsų gyvenimui suteikia naujų, smagių, gerų, nuostabių potyrių!
O neįsileisdami pokyčių į save ar į savo aplinką, juos blokuodami, tik trumpam užtvenkiame upę. Anksčiau ar vėliau pokyčiai vis viena prasiverš, bet jau su griaunančia, žalojančia, baisia jėga. Esame linkę atidėlioti ne itin reikšmingus ar socialinės erdvės pokyčius, kaip antai neskubame pakeisti darbo ar valgyti kitokio maisto.
Dar labai bijome asmeninių santykių pokyčių, todėl metų metus nebendraujame nuoširdžiai atvirai, poros nedrįsta kalbėtis svarbiomis temomis, o vienišiai – pripažinti užplūdusių jausmų nuostabiam šalia esančiam žmogui ir jam apie tai pasakyti. Bene labiausiai nepaisome savo vidinių, sielos, pokyčių – nedarome to, ko ji vis šaukiasi.
Gyvename, kaip nori kiti, o ne taip, kaip norime patys. Tokie svarbūs, bet ilgai blokuoti, slopinti, atidėlioti, užgniaužti pokyčiai galiausiai išsiveržia su viską sprogdinančia jėga – griūva ir to žmogaus, ir jo artimųjų gyvenimas. Kartais apie pokyčius sakoma, kad gyvenimas žmogų moko arba Dievas baudžia…
Bet Aukščiausiasis ir gyvenimas čia niekuo dėti, tai mes patys, būdami nedėmesingi sau ir nepaisydami savo vidinių signalų keistis, juos slopindami pasmerkiame save tokiam radikaliam keitimuisi tarsi iš šalies, kai pokyčiai atrodo jau kaip didesnių jėgų įsikišimas. Mat jei patys negirdime savo vidinio balso ir nesikeičiame laiku, tai padaryti priverčia išorinės aplinkybės.
Juk žmogus ateina į gyvenimą mokytis, augti, ir jis arba pats stengiasi nuolat įgyti naujų patirčių, džiugiai ir veržliai, arba tos patirtys susiranda jį pačios, tik, deja, tada jau viskas einasi kiek sudėtingiau.
Kiekvienas savo gyvenime galime rinktis būti aktyvus arba pasyvus. Jei pokyčius pasitinkame būdami pasyvūs, taigi juose praktiškai nedalyvaujame, juos ignoruojame, tarsi tai vyktų ne mūsų gyvenime, ir tikimės, kad viskas išsispręs savaime, nutolstame nuo savo vidinės jėgos ir galimybės paveikti, kurti savo gyvenimą taip, kaip norime.
Jeigu pokyčiai į jūsų gyvenimą įsiveržė netikėtai, nebūkite it pasyvi auka, kai nieko nedaroma ir kaltinami kiti. Būkite dėmesingi, aktyvūs, pokyčius priimkite geranoriškai nusiteikę ir įtraukite juos į gyvenimą sau naudingai! Pasinaudokite pokyčiu kaip tramplinu naujiems tikslams pasiekti.
Taip daroma Rytų dvikovose: užpuoliko jėga panaudojama ginantis ir nukreipiama į patį agresorių. O geriausia, būkite dėmesingi patys sau, girdėkite save ir imkitės pokyčių laiku, patys, ir tada pasikeitimai nebeturės progos užklupti jūsų iš už nugaros.
