Be galo populiarus mitas apie meilę, sudaužęs milijonus širdžių

Mes paverčiame savo santykius daug sudėtingesniais, negu reikia. Šitos problemos prasidėjo tada, kai užuot pasikalbėję, pradėjome keistis žinutėmis, bendrauti per telefonus ir internetą, kai jausmus pakeitėme instinktais, kai seksas pavirto žaidimu, kai žodis “meilė” prarado savo pradinę prasmę, kai iš gyvenimo pradingo pasitikėjimas, kadangi prieš tai pradingo ir sąžiningumas, kai nepasitikėjimas ir netikrumas tapo gyvenimo norma, o pavydas – įprastu dalyku, kaip ir skausmas… Kai bėgimas nuo viso to tapo vieninteliu įmanomu mūsų sprendimu.

Imkime ir sustokime. Imkime ir drauge padirbėkime, priešindamiesi šioms problemoms. Sulaužykime šį užburtą ratą, pradėkime bendrauti, vertinti, atleisti ir mylėti tuos žmones, kurie to nusipelno.

Kaip tai padaryti?

Pirmasis žingsnis – pamiršti kultinę visų pasakų frazę: “Gyveno ilgai ir laimingai”.

Mūsų lūkesčius gimdo nerealistiški vaizdeliai iš TV ekranų, idealiai surežisuotos scenos, kurios verčia mus manyti, kad visas gyvenimas – tai nuostabi pasaka. O labiausiai mūsų kultūra iškraipė požiūrį, kokie iš tikrųjų turi būti santykiai tarp žmonių. Mus įtikinėja, kad meilė – tai tik saulė ir rožės, nežiūrint į tai, kad dauguma mūsų ne sykį gyvenime įsitikino, jog viskas atvirkščiai.

Atėjo laikas visiems laikams išmesti tai sau iš galvos.

Žmonių santykiai reikalaujam pastangų ir kompromisų. Jie reikalauja, kad du žmonės parodytų kantrybę, atjautą, stengtųsi suprasti vienas kitą. Santykiai reikalauja, kad išmestume iš galvos istorijas apie pasakišką meilę, kuriomis mūsų kultūra plauna mums smegenis.

Atėjo laikas suaugti ir pripažinti, kad didžiąją gyvenimo dalį mums melavo. Mums aiškino, kad meilė – tai jausmas, kuris turi mus aplankyti, tačiau realybė yra tokia, kad meilė – tai procesas, reikalaujantis darbo ir pastangų. Procesas, kuris turi tapti dviem žmonėms kasdieniniu ritualu.

Kai pajėgsite priimti šią naują realybę ir atsikratysite fantazijų, kad viskas visur ir visada turi būti pasakiška ir stebuklinga, tik tada galėsite patirti malonumą, kurį teikia realūs santykiai, kuriuose yra vietos lankstumui, taip puikiai padedančiam mums mūsų kasdieninėse kovose.

Atsikratykime, pagaliau, fantazijų. Tiesiog dabar.

Jei pasidarė sunku gyventi santuokoje, draugauti – tai nereiškia, kad darote kažką neteisingai. Šitie dalykai visada sudėtingi, jei darote juos teisingai, jei skiriate jiems laiko, nebijote sunkių pokalbių ar kažką aukojate vienas kito labui.

Teisybę kalbant, pasaulyje nėra jokių giminingų sielų, geriausių šeimos draugų ar narių, kurie išspręstų visas jūsų problemas. Nėra jokios meilės iš pirmo žvilgsnio, kuri egzistuotų be sunkumų ir įsipareigojimų.

Tačiau, žinoma, esama žmonių, už kuriuos verta pakovoti. Ne todėl, kad tai lengva, o todėl, kad jie to verti. Ne todėl, kad jie tobuli, o todėl, kad jie netobuli tose srityse, kurios jums nesvarbios. Jūs metate iššūkį vienas kito įsitikinimams, tačiau tuo pat metu padedate vienas kitam keistis ir tobulėti. Jūs panaudojate vienas kito trūkumus tokiais būdais, kurie leis jūsų širdims susivienyti ir veikti efektyviau, nei pavieniui.

Visa tai suvokti neįtikėtinai sudėtinga. Ypatingai pradžioje. Kad galėčiau padėti jums tai suprasti, leiskite pasidalinti trumpa istorija.

Maždaug prieš dešimt metų, per savo 37-ąjį gimtadienį, nugyvenęs visą savo suaugusį gyvenimą laisvai susitikinėdamas su įvairiomis moterimis, jis galiausiai nusprendė, kad yra pasirengęs “susitupėti”. Nutarė susirasti sau tikrą porą, gyvenimo draugę – moterį, kuri galėtų jam parodyti, ką reiški gilūs, pasitikėjimo kupini santykiai.

Ieškojo jos visur, kur tik galėjo. Buvo labai daug moterų, visos labai vertos, tačiau ne tokios, kokios jam reikėjo. O paskui, kai pagaliau visai prarado viltį, sutiko ją. Ji buvo tobula. Ji turėjo viską, ką jis kada nors svajojo matyti moteryje. Vyriškis apsidžiaugė, nes suprato, koks retas tai radinys. “Aš pasirinkau. – pasakė jis jai. – Tu būsi mano vienintelė”.

Tačiau kai savaitės išsitęsė į mėnesius, o mėnesiai – į metus, jis pradėjo pamažu suprasti, kad ji labai tolima nuo tobulybės. Ji turėjo problemų su pasitikėjimu savimi, jai patiko šėlti ir kvailioti, kai jis norėjo būti rimtas. Ir vyriškis ėmė abejoti. Abejoti ja, abejoti savimi, abejoti viskuo.

Ir kad patvirtintų tas abejones, jis pasąmoningai ėmė ją tikrinti. Ėmė apžiūrinėti butą, ieškodamas nešvarių daiktų, kad įrodytų pats sau, kad ji netvarkinga. Pradėjo vienas lankyti vakarėlius, kad įsitikintų, jog ji juo pasitiki. Laukė, kol ji iškrės kokią nors kvailystę, kad įrodytų pats sau, kad ji negali būti rimta. Visa tai tęsėsi gana ilgą laiką. Ir kuo ilgiau truko jo “patikrinimas”, tuo dažniau moteris sutrikdavo, o jis vis aiškiau matė, kad ji jam netinka. Nes anksčiau susitikinėjo su brandesnėmis, labiau savimi pasitikinčiomis, labiau linkusiomis į rimtus pokalbius.

Ir jis neišvengiamai atsidūrė kryžkelėje. Ar likti su moterimi, kurį kitados laikė tobula, o dabar suprato, kad joje nėra tų savybių, kurias anksčiau matė kitose moteryse, ar grįžti prie to gyvenimo būdo, kurio atsisakė – keisti moterį po moters?

Viena svarbiausių gyvenimo pamokų yra tai, kad mus labai dažnai suvilioja, patraukia ryški kito žmogaus šviesa. Iš pradžių ši šviesa – tai viskas, ką matome. Ji labai ryški ir graži. Tačiau po tam tikro laiko mūsų akys prisitaiko, pripranta ir galiausiai pastebime, kad esama ir šešėlių, ir neretai gana tamsių.

Kai pastebime šiuos šešėlius, mes turime du variantus: galime apšviesti tą šešėlį sava šviesa, o galime pabėgti ir toliau ieškoti šviesos be šešėlių.

Jeigu nusprendžiame sprukti nuo šešėlio, tai tuo pačiu mes sprunkame ir nuo šviesos, kuri tą šešėlį sukūrė. Ir netrukus suprantame, kad vienintelė šviesa, apšviečianti erdvę aplink mus – tai mes patys, mūsų pačių šviesa. Paskui kažkuriuo momentu, kai įsižiūrime į nuosavą šviesą, netikėtai pastebime, kad ir ji meta šešėlius. Ir tasai mūsų šešėlis yra didesnis, tamsesnis už visus, kuriuos matėme iki šiol.

O iš kitos pusės, jei nuo šešėlio nebėgsime, jei nutarsime prieiti arčiau – gali įvykti stebuklas. Mes atsitiktinai apšviečiame tą šešėlį savo šviesa, o mūsų šešėlį apšviečia kito žmogaus šviesa. Ir palaipsniui abu šešėliai pradeda tirpti.

Rezultatas: abu poros nariai suranda vienas kitame vis daugiau ryškaus ir nuostabaus. Gauname tai, ko taip ilgai ieškojome.

Mums būtina sąmoningai vis iš naujo ir iš naujo priminti sau, kad šešėlių be šviesos nebūna.

Pripažinkime, pagaliau, faktą, kad žmogaus prigimčiau tiesiog būtina, kad jį, žmogų, vertintų tokį, koks jis yra. Ir kad mes pernelyg dažnai stengiamės tapti skulptoriais, pastoviai skaptuodami kitą žmogų, kad jis gautųsi toks, kokio jo mums reikia ir koks būtų vertas mūsų meilės. Tačiau tokie veiksmai prieštarauja žmogiškai prigimčiai, jie visada baigiasi nusivylimu.

Meilės pamatai – kai leidžiame mylimiesiems būti tokiais, kokie jie yra. Ir nesistengiame iškraipyti jų asmenybės tokiu būdu, kad ji atitiktų mūsų egoistinius interesus. Priešingu atveju mes įsimylėsime vien į savo pačių fantazijas ir tokiu būdu pražiopsosime daugybę nuostabių dalykų, kuriais pasižymi realus mylimas žmogus.

Dėl to jau nuo šiandien…

  • Nustokite ieškoti naujų įrodymų, kad jūsų santykiai nepavyko. Ieškokite požymių, kad viskas nuostabu. Nes, kaip patys žinote, į ką mes susikoncentruojame, tą ir matome, nepastebėdami viso kito;
  • Užuot keitę kitus, suteikite tiems žmonėms palaikymą ir tapkite jiems pavyzdžiu. Jeigu mylimasis turi jums nepageidautinų įpročių ir jūs tikitės, kad laikui bėgant jie išnyks – atminkite, kad tai vargu ar įvyks. O jei būtina kažką pakeisti, būkite sąžiningi ir paklokite kortas ant stalo, kad žmogus žinotų, ko jums reikia ir kodėl;
  • Užuot nusišalinę ir nutolę, visada būkite greta. Nusišalinimas, atsitolinimas, atsisakymas aptarti svarbius klausimus ir t.t. – visi šie variantai ne tik leidžia išvengti nesutarimų su kitu žmogumi, bet ir atitolina jus emociškai, sunaikina emocinį artumą. Ignoruodami žmogų, jūs įpratinate jį gyventi be jūsų. Dėl to būkite kuo arčiau vienas kito;
  • Užuot ieškoję “kaip lengviau”, išmokite kažką paaukoti. Priminkite sau, kad sveiki ilgalaikiai santykiai – tai kada du žmonės pabunda kiekvieną rytą ir galvoja: “Gyvenimas puikus. Ir tu – taip pat. Esu laimingas, kad esi mano gyvenime”.

O dabar apie pasiaukojimą. Kalba eina apie tai, jog reikia pripažinti faktą, kad kai kada teks daryti tai, kas nepatinka vietoje užsiėmimų, kurie patinka. Ir atminkite, kad nebūna taip, kad žmonės poroje vienas kitam kažką duotų ir aukotųsi santykiu 50:50. Kažkuriomis dienomis jūs investuojate į savo santykius 80%, o partneris – 20%. Kitomis dienomis – atvirkščiai. Nebūna tokio vidurėlio, kad įsiviešpatauja absoliuti pusiausvyra.

Sveiki dviejų žmonių santykiai – tai kai iškilus reikalui esate pasirengę koreguoti vienas kitą ir stengtis daugiau tais momentais, kai partneris dėl įvairių priežasčių stengtis negali.

Taip, tai ir yra meilė. Kasdieninis sąžiningumas ir kasdieninė tarpusavio sąveika, bendravimas ir atleidimas, pasiaukojimas ir pasirengimas pasitikti naujus iššūkius. Pradėkime praktikuotis. Jau šiandien.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *