Įsivaizduokite, kad užaugote namuose, kur vietoje „labas rytas“ kasdien girdėjote trankomų durų garsą, o šeimos vakarienės labiau priminė psichologinės kovos seansus, o kartais ne tik psichologinės.
Vienas iš tėvų (arba abu) galbūt galėjo girtauti arba turėti kitokią priklausomybę (darboholizmą, priklausomybę nuo azartinių lošimų, narkotikų ir t. t.), nors tai nebūtinas veiksnys…
Sveiki atvykę į disfunkcinių šeimų pasaulį.
Kaip disfunkcinė šeima įtakoja žmones ir su kokiomis problemomis tie žmonės susiduria suaugę?
Emociniai kalneliai
Disfunkcinėje šeimoje emocijos dažnai panašios į meniu prastame restorane: maisto pasirinkimas ribotas ir ne visada tasai maistas šviežias. Vaikai išmoksta slopinti savo jausmus arba, atvirkščiai, išreikšti juos su ugnikalnio išsiveržimo intensyvumu. Dėl to, jau suaugę, jie gali blaškytis tarp emocinės dykumos ir tropinių uraganų.
Maskavimosi meistrai
Vaikai iš disfunkcinių šeimų dažnai tampa kitų žmonių minčių ir nuotaikų „skaitymo“ ekspertais. Jie išmoksta nuspėti aplinkinių nuotaikas greičiau nei meteorologai prognozuoja orus. Tai superherojaus vertas įgūdis, bet, deja, dažnai jis veda į savęs praradimą, kartu su visais savo poreikiais, ribomis ir pan.
Tarpusavio priklausomybė: kai „mes“ yra svarbiau už „aš“.
Disfunkcinėse šeimose asmeninės ribos dažnai būna stipriau išplautos, nei upės krantai per potvynį. Vaikai užauga įsitikinę, kad jų pagrindinis darbas yra gelbėti kitus, net jeigu jie patys skęsta (ir kad juos pačius gelbėtų tokiu pat būdu vėliau, vaidmenys periodiškai keičiasi).
Artumo baimė
Paradoksalu, bet žmonės, užaugę glaudžiuose disfunkciniuose santykiuose, dažnai kaip ugnies bijo tikrojo artumo. Atsiverti kitam žmogui – jiems tai tarsi savanoriškai leistis būti emociškai sušaudytiems.
Super perfekcionizmas
Kai vaikystėje jūsų savivertė priklausė nuo to, kaip gerai susitvarkėte kambarį ar gavote gerą pažymį, nenuostabu, kad suaugę stengiatės viską atlikti tobulai. Nors realybėje tai neįmanoma, o tobulumo siekis dažnai baigiasi perdegimu.
Chroniškas savęs sabotavimas
Įsivaizduokite, kad užaugote, nuolat girdėdami: „Tau nieko nesigaus“. Dabar jūsų vidinis kritikas galvoje sukasi kaip sugedusi plokštelė, ir jūs pasąmoningai sabotuojate savo sėkmę, kad įrodytumėte, jog kritikavę tėvai buvo teisūs.
Sunkumai priimant sprendimus
Jeigu vaikystėje jūsų nuomonė buvo ignoruojama arba iš jos buvo šaipomasi, jūs užaugote su įsitikinimu, kad jūsų sprendimai visada neteisingi. Dėl to pasirinkimas tarp kavos ir arbatos gali tapti egzistencine krize.
Rekomendacijos, kaip išeiti iš užburto rato
Terapija: ne šiaip pokalbiai
Psichoterapija – tai ne tik galimybė paverkšlenti, įsikniaubus į petį. Tai galimybė perrašyti savo vidinį scenarijų iš „Man viskas gerai tik tada, jeigu…“ į „Man viskas gerai ir taškas!“.
Ribų nusibrėžimas: mokomės pasakyti „ne“
Praktikuokitės nusibrėžti sveikas ribas. Pradėkite nuo mažų dalykų: pasakykite „ne“ prašymui atlikti papildomą darbą arba atsisakykite susitikimo, į kurį nesinori eiti. Atminkite – pasaulis nesugrius nuo jūsų atsisakymo.
Savęs pažinimas: tapkite savo gyvenimo detektyvu
Tyrinėkite save su tikro mokslininko smalsumu. Veskite dienoraštį, fiksuokite savo reakcijas į įvairias situacijas. Savęs supratimas – raktas į pokyčius.
Ieškokite palaikymo: jūs ne vieni šiame pasaulyje
Susiraskite palaikymo grupę arba panašių patirčių turinčių žmonių bendruomenę. Atminkite, kad problemos pripažinimas – tai ne silpnumas, o pirmas žingsnis į stiprybę.
Praktikuokite užuojautą sau: būkite sau geranoriškesni
Išmokite elgtis su savimi su tokia pat užuojauta, su kokia elgtumėtės su artimu draugu. Jūs nusipelnėte meilės ir supratimo, ypač iš savo pusės.
Išsivaduoti iš disfunkcinės šeimos šablonų, švelniai tariant, nėra greitas užsiėmimas. Tai kelionė, kupina pakilimų ir nuosmukių, tačiau kiekvienas žingsnis priartina jus prie sveikesnio ir laimingesnio gyvenimo.
Ir atminkite: jūs nesate beviltiškai „sugadintas žmogus”, jūs tiesiog mokotės gyventi naujai! Juk net ir labiausiai susipainiojusį mazgą galima išnarplioti, jei tai darysite su kantrybe ir meile sau.
