Atrodytų, tokiose liūdnose asmeninėse istorijose moters išorinio patrauklumo klausimą nulemia pati gamta, nes gražuolė iš pat pradžių privalo maudytis vyriško dėmesio jūroje ir nepatirti problemų, ieškant tinkamo išrinktojo.
Tačiau pasitaiko atvejų, kai ryški išvaizda vyrams gali tapti atstumiančiu veiksniu. Daugelį vyrų moteriškas grožis tuo pat metu ir traukia, ir atstumia.
Ir tokie prieštaringi jausmai gali kilti ne tik savimi nepasitikinčių džentelmenų širdyse, bet ir visiškai savarankiškiems ir turintiems charizmą vyrams. Kaip sakoma, grožis yra baisi jėga, ir ne kiekvienas vyras sugeba suvaldyti šią stichiją, išlaikydamas vidinį orumą ir pasitikėjimą moteriško spindesio fone.
Tačiau problema slypi ne tik vyrų požiūryje į idealų moters grožį. Dažnai pati moteris patenka į savo išvaizdos įtaką, pasąmoningai susikurdama sau nepasiekiamos ir reiklios karalienės įvaizdį.
Daugeliu atžvilgių toks požiūris į save – kaip į neįkainuojamą ir dievišką nimfą – susiformuoja jau vaikystėje, kai graži mergaitė sulaukdavo begalės komplimentų iš tėvų, artimųjų ir aplinkinių.
Oi, koks mielas vaikutis! Oi, kokia nuotaka auga! Pažiūrėk į save – kokia tu pas mus graži!
Esant tokiam neslepiamam dievinimui iš artimųjų pusės, mergaitė labai greitai pripranta prie ypatingo elgesio, nepatyrusioje galvoje fiksuodama savo neįprastą ir netgi privilegijuotą statusą. Laikui bėgant atsiras ir besižavinčių draugių, kurios visada pabrėš jau įsimylėjusios pačią save karalienės grožį. Kas jau kas, o tu – tikrai susirasi savo princą!
Ir štai visos draugės jau turi poras, susikūrė šeimas, susilaukė vaikų, o mūsų karalienė toliau tebeieško savo fantazijose susigalvoto princo. Tuo pačiu šalia mūsų gražuolės visada esama gerbėjų, tačiau štai kur bėda – vienas talentingas ir toks pat įsimylėjęs save, kitas – grubus ir prastokas, trečiasis – geria, ketvirtas nustebino pasakojimais apie turtingą vidinį pasaulį ir vos nenusitempė mūsų gražuolės į savo narkomanijos liūną.
Praktikoje idealios gražuolės turi labai daug tokių problemiškų santykių. Vyras, kuris galėtų ją padaryti laimingą, suabejos savimi ir jai netiks, o tie, kurie neturi stabdžių ir smarkiai pasitiki savimi, be jokių sentimentų naudojasi moters grožiu savais interesais, nesukdami galvos dėl pačios „karalienės“ jausmų.
O moterystės amžius yra trumpas, kaip sako liaudis. Dar vakar buvusi gražuolė staiga ima šalinti raukšles ir įvairius kitus netobulumus, paniškai laksto po kosmetologijos klinikas. O princo vis dar nėra, netgi toli horizonte nesimato. Nėra netgi paprasto, padoraus vyriškio, kuriam ji būtų nuoširdžiai brangi.
Gaunasi, kad grožis gali sulaužyti moteriai apsauginius barjerus, kurie galėtų leisti jai išsaugoti instinktyvius jausmus, susijusius su motinyste, rūpestingumu, rūpinimusi artimaisiais. Be šių barjerų pražūsta bazinės idėjos apie įprastą, normalią moterišką laimę.
Būtina suprasti, kad grožis yra tarsi skalpelis, pavojingas aštrus instrumentas, galintis ir išgydyti, ir suluošinti. O moteris turi mokėti elgtis su savo grožiu taip, kad nepakenktų sau, o kad padarytų save laiminga, mylinčia ir kažkam reikalinga.
