Santykiai tarp mylinčių žmonių niekuomet nebūna paprasti ir vienodi. “Gyvenimas ilgesnis už meilę”, – sako išmintingi žmonės, o tai reiškia, kad pirmą įsimylėjimą gali lydėti atšalimas ir išsiskyrimas. Psichologai tvirtina, kad būtent vyrai žymiai giliau ir tragiškiau išgyvena artimo žmogaus išdavystę. Tačiau būtent jie kas dieną daro viską, kad tik kuo labiau atšaldytų savo įsimylėjusios partnerės jausmus.
Psichologai seniai atkreipė dėmesį, kad sutuoktiniai daro nesąmoningas klaidas, kurios ir lemia išsiskyrimą. Ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, tačiau panašios klaidos – tai neretas stipraus vieno partnerio jausmo kitam vaisius.
Ką gi reikia daryti, kad išvengtume panašių klaidų? Reikia tik įsiklausyti į labiau patyrusių žmonių patarimus. Juk daugumą klaidų, kurios lėmė tokius apgailėtinus rezultatus, padarė iki ausų įsimylėję partneriai, kurie nebuvo pratę įsiklausyti į savo antrosios pusės žodžius. O kai tarp dviejų žmonių nėra tarpusavio supratimo, atsiranda pagunda ieškoti užuojautos kitoje vietoje ir iš kito žmogaus.
Viena iš dažniausiai jaunų sutuoktinių daromų klaidų, lemianti greitą jausmų atšalimą, – tai siekiamas pakeisti savo partnerį. Dažniausiai šis reiškinys pasitaiko santuokose, kuriose vienas iš sutuoktinių (dažniausiai vyras) yra žymiai vyresnis savo amžiumi. Turėdamas tam tikrą gyvenimišką patirtį jis kas kartą mėgina išmokyti gyventi ir savo jauną žmoną. Tie, kas iš pat pradžių ketina pakeisti partnerį, gyvena iliuzijų pasaulyje. Idealūs partneriai egzistuoja tik pigiuose romanuose ir “muilo operose”.
Nusiteikimas “perauklėti” partnerį anksčiau ar vėliau sukels krizę poros santykiuose ir, žinoma, sukels iš kito partnerio pusės apsauginę ir gynybinę reakciją. Galiausiai netgi ir labai jauna žmona vis tik yra suaugęs (pilnametis) žmogus, pats atsakantis už savo veiksmus. Būsimasis vyras iš pat pradžių turėtų paklausti savęs: ar pakankamai gerai vienas kitą suprantate, kad pradėtumėte galvoti apie bendrą gyvenimą? Griežto auklėtojo, mokytojo vaidmuo galbūt ir šildo vyro savimeilę, tačiau juk negalima nuolat galvoti tik apie save!
Antroji dažniausiai tarp sutuoktinių pasitaikanti klaida – siekimas visuomet ir visaip įtikti savo partneriui. Be abipusės kantrybės bendras gyvenimas yra neįmanomas. Kai vienas nori ilsėtis kalnuose, o kitas – prie jūros, kuris nors turi nusileisti. Tačiau kai kurie renkasi visiškai kitokį kelią. Daugelis porų dėl šventos ramybės viską daro kartu – keliauja, praleidžia laisvalaikį, vaikšto į svečius ir t.t.
Tai labai greitai bent jau vieną iš partnerių pradeda varginti. Tas, kuris visiškai atsisako savo individualumo, savo poreikių ir interesų arba juos labai stipriai riboja, deja, dažniausiai ir tampa pralaimėtoju. Visiškas pritarimas ir vienpusės nuolaidos bei pataikavimas palaipsniui meilę paverčia lyg kalėjimo kamera.
Ar galima kas dieną būti laimingu? Norėdami padaryti vienas kitą laimingais mes tuo pat metu keliame savo partneriui labai didelius reikalavimus. Negalima nepaliaujamai būti laimingu, netgi pačioje tobuliausioje santuokoje. Nuotaiką įtakoja gausybė įvairiausių veiksnių, atsitiktinumų, nenumatytų aplinkybių. Žinoma, kad partneris būtų iš tikrųjų laimingas, reikia padaryti labai daug, – būti santykiuose su juo nuoširdiems, geranoriškiems, supratingais.
Tačiau niekuomet neverta manyti, kad jūsų partnerio nuotaika visuomet priklauso tik nuo jūsų. Jis pavargęs ir piktas po sunkios darbo dienos? O jūs nusprendėte nepaisant nieko išsitempti jį į restoraną, į svečius arba surengti karštą meilės naktį? Toks atkaklumas gali sukelti partnerio pyktį, pasipriešinimą ir susierzinimą. Ir štai dabar jūs iš tikrųjų susipykstate ir įsižeidžiate… Reikia mokėti “prarasti” savo mylimą žmogų, kad naujas susitikimas suteiktų papildomą impulsą meilės aistrai.
Visiško atvirumo su partneriu siekimas, kurį daugelis mano esant tobulu, gali apkartinti bet kokią, netgi idealiausią sąjungą. Visiškas atvirumas, nenutylint jokių minčių ir jausmų mylimam žmogui gali sukelti skausmą. Menki, neesminiai nuotaikos svyravimai, atsitiktiniai kivirčai palaipsniui tampa rimta problema. Visiško atvirumo principą daugelis psichologų laiko troškimu išpildyti savo kaprizus.
Daugelis į “atvirumo” sąvoką sudeda nuoširdžius pasakojimus žmonai arba vyrui apie visus buvusius meilės nuotykius nepamirštant mažiausių smulkmenų. Tokiu būdu jie netgi nesusimąsto, kad taip skaudina mylimą žmogų ir žeidžia jo pačius nuoširdžiausius jausmus.
Reikia mokėti pasakoti neskaudinant ryškiomis detalėmis ir visuomet iš anksto pagalvoti, ką galima pasakoti, o ką verta nutylėti. Toks iš esmės puikus bruožas kaip sąžiningumas neturi tapti pretekstu išpasakoti savo mylimajam visus savo prisiminimus ir taip pasiekti “palengvėjimo” perkėlus šią naštą kitam. Pamėginkite atsidurti savo partnerio vietoje – ar jums būtų labai malonu išgirsti jo pasakojimą apie kitam žmogui jaustus jausmus? Sutikite, tai jums vidinės ramybės tikrai nesuteiktų.
Nebūtina kiekviena dieną prisipažinti meilėje ar maudyti vienam kitą komplimentuose (taip jie pradedami nuvertinti), tačiau vis tik kartais verta parodyti, kad šis žmogus jums vienintelis ir nepakeičiamas.
Tam užtenka žodžių, tačiau vyrui neverta pamiršti apie gėles, dovanas, o moterims – apie kulinarines ir “seksualines” šventes vyrui. Kartais vyrui užtenka šypsenos, gesto, žvilgsnio, o žmonai – betarpiško seksualinio susidomėjimo. Moterys myli ausimis, o toks nuolatinis patikinimas apie jausmus ypatingai svarbus tiems, kurie kartu jau yra ilgesnį laiko tarpą. Tik tuomet, kai moteris žino, kad vis dar yra patraukli, ji jaučiasi mylima ir… įsimylėjusi!
