Kai retkarčiais užeinu į vaistines, ten visada randu eilę. Ir tai nepaisant to, kad vaistinių kasdien vis daugėja. Kartą išgirdau komišką dialogą. Klientas: „skauda gerklę. Prašau patarkite, ką pirkti”. Vaistininkas: „paimkite štai šitą vaistą, jis labai gerai perkamas”. Pirkėjas: „puiku, duokite”. Žinoma, tokie dialogai nėra dažni.
Tačiau sunku paneigti, kad kai kuriems žmonėms nueiti į vaistinę yra tas pat, kas apsilankyti maisto prekių parduotuvėje. O sirgti – tai jų gyvenimo būdas. Įprotis.
Iš kur tokie įpročiai?
Paslėptas prašymas „na, pamilkite gi mane, pagaliau”
Už šio prašymo gali slypėti vaikystėje meilės negavęs vaikas. Ir net jei jis užaugo pilnoje šeimoje, tai nereiškia, kad jį supo meilė. Tėvai galėjo būti užsiėmę darbe arba nemokėjo išreikšti meilės. Labai dažnai nuo meilės deficito šeimoje kenčia vyresni vaikai. Juk gimus dar vienam vaikui, daugiausia dėmesio skiriama jam, mažiausiajam.
Tačiau susirgęs vaikas sulaukia kur kas daugiau dėmesio ir meilės. Pasąmonėje įsirašo programa, kad ligos dėka galima gauti savo porciją rūpinimosi ir meilės. Ir žmogus nuo pat vaikystės įpranta sirgti, pats to nesuvokdamas. Ir lygiai taip pat, pats to nesuvokdamas, šį įprotį jis pasiima su savimi į suaugusį gyvenimą. Kad silpnos sveikatos pagalba galėtų sulaukti artimųjų dėmesio ir globos. Tačiau suaugęs žmogus sugeba pats save mylėti. Žmogui, vaikystėje negavusiam meilės, to išmokti nelengva, tačiau visiškai realu.
„Oi, bijau, bijau, bijau”
Už įpročio sirgti gali slypėti baimė suklysti. Kai vaikas, kuris vaikystėje buvo baramas dėl pažymių, suserga, jis gauna nedideles atostogas. Nereikia eiti į mokyklą, nereikia daryti namų darbų – atitinkamai sumažėja streso lygis. Kai suaugusiam žmogui būtina demonstruoti aktyvumą ir siekti rezultatų, jis išsigąsta ir pasislepia už ligos.
„Nenoriu nieko keisti”
Žmogus gali kankintis, skųstis gyvenimu, bet tuo pačiu nieko nekeisti, teisindamasis savo ligomis. Ir dažnai jis pats nuoširdžiai tuo tiki. Tačiau iš tikrųjų savo liga jis teisina savo neveiklumą ir nenorą prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą. Jis ir toliau reaguoja į aplinkinį pasaulį iš mažo vaiko pozicijos.
Viskas ateina iš vaikystės. Visi esame patyrę psichologinių traumų. Tačiau daugelis atsigavo ir gyvena visavertį suaugusiųjų gyvenimą. Tabletės, skirtos vaikystės traumoms gydyti, vaistinėje neparduodamos ir apskritai neegzistuoja. Tačiau yra įvairių kitų vaistų – psichologo pagalba ir t.t. Kiekvienas ras sau tinkantį metodą.
Svarbiausia – norėti tapti suaugusiu.
Jūsų gyvenimas – jūsų rankose.
