Tema, apie kurią šiandien noriu pakalbėti, yra gana paplitusi tarp žmonių, užaugusių traumuojančioje aplinkoje ar nestabilioje padėtyje. Šį reiškinį galima apibūdinti kaip pripratimą prie krizių ir problemų, kai žmogus taip pripranta prie „gyvenimo ant ribos“, kad ramybė jam tampa kažkuo neįprastu ir netgi nerimą keliančiu.

Žmonės, kurie susidūrė su nuolatiniu nestabilumu gyvenime, dažnai jaučiasi „savo vietoje“ būtent tose situacijose, kai viskas vyksta ne taip, kaip turėtų.

Jie tampa tikrais profesionalais sprendžiant problemas ir ekstremaliomis sąlygomis gali išlaikyti šaltą protą ir veikti efektyviai. Tačiau vos tik gyvenimas pradeda stabilizuotis – viskas gerai darbe, santykiuose ir buityje – atsiranda keistas jausmas, kad kažkas ne taip. Atrodo, kad tuoj įvyks kažkas blogo, ir jei nieko neįvyksta, žmogus pats pradeda kurti sau problemas.

Tai susiję su tuo, kad nuolatinio streso ir chaoso fone tokie žmonės jaučiasi gyvi ir aktyvūs, o ramiomis sąlygomis jiems trūksta emocinių stimulų.

Jie pradeda nesąmoningai ieškoti būdų, kaip susigrąžinti įprastus jausmus, pavyzdžiui, provokuoja konfliktus arba prisigalvoja sau naujų sunkumų.

Tokia dinamika dažnai pasireiškia ir santykiuose. Kai partneriai yra suvienyti bendrų problemų sprendimo, jie jaučiasi artimesni vienas kitam. Tačiau kai problemos išnyksta, jiems tampa sunku suprasti, kaip bendrauti ramioje, stabilioje gyvenimo aplinkoje. Tai gali priversti žmones kurti naujas krizes, kad vėl pajustų ryšį ir „atgaivintų“ santykius.

Labai svarbu suvokti šią dinamiką, kad galėtume pradėti ją keisti.

Nuolatinis problemų kūrimas vardan kontrolės ar artumo jausmo nėra sveikas gyvenimo būdas. Svarbu mokytis gyventi ir ramioje, stabilioje aplinkoje, rasti džiaugsmą ir prasmę ne tik įveikiant sunkumus, bet ir paprastuose, ramiuose gyvenimo momentuose.

Gyvenimas gali būti užpildytas prasme ir ramiose situacijose – svarbu išmokti jaustis patogiai ir stabiliai ramumoje, o ne vien chaose.

.