Ir vėl ne tas partneris

Kai sutinkame žmogų, su kuriuo norisi santykių, net nesusimąstome, kad jau nusipiešėme galvoje tam tikrą REIKALINGO partnerio vaizdinį, o toliau stengiamės pritempti prie šio idealo realų žmogų, pakeisti jį. Iš čia – milžiniškas nusivylimas.

Kodėl gi mes sutinkame žmogų, užmezgame su juo santykius, o paskui iš visų jėgų stengiamės paversti jį kažkuo kitu ir kažkokiu kitokiu? Iš pradžių atsiranda vaizdinys, paskui į gyvenimą ateina žmogus. Mano galvoje jau gyvena tasai, kurį noriu sutikti. Jis turi konkrečius bruožus, savybes, ypatumus, pasaulėžiūrą, interesus, statusą ir t.t.

Idealas

Aš tarsi režisierė, žinanti, koks turi būti filmas, ieškau aktoriaus pagrindiniam vaidmeniui. Jis turi vaidinti pagal mano sukurtą scenarijų. Kitaip idealaus filmo nesukursiu.

Scenarijų dažniausiai rašau, remdamasi savo patirtimi, kuri dažniausiai būna susijusi su pačiomis įvairiausiomis traumomis. Scenarijus neatitinka mano aktualių poreikių, kurie gyvuoja čia ir dabar, jis atitinka poreikius, kuriuos nešiojuosi savyje metų metus, turėdama vilties galiausiai kada nors visgi gauti tai, ko negavau vaikystėje ar vėliau.

Sutikusi Jį, pastebiu jame tik tai, ko man reikia, ką norėčiau matyti, kas man tinka.

Nusivylimas

Mano aktorius pernelyg daug improvizuoja. Panašu, kad jis visai kitaip įsivaizduoja filmą, turi kažkokį savo scenarijų. Jis vis labiau ir labiau tolsta nuo mano sugalvoto herojaus vaizdinio. Aš nusivylusi. Aš jaučiuosi išduota.

Mane apgavo! Aktorių atrankoje prieš pradedant filmuoti jis atrodė visai kitaip!

Man neįdomūs jo individualūs bruožai, man neįdomus jis pats. Aš net nesistengiu jo pamatyti tokio, koks jis yra, tikro. Nesistengiu išgirsti. Turiu lūkesčių, kaip jis turi elgtis, kaip turi reaguoti, ką daryti ir ko nedaryti. Šitų lūkesčių prigimtis man neaiški. Aš nežinau, kodėl būtent taip, o ne kitaip. Tiesiog esu tikra, kad tai vienintelis įmanomas ir vienintelis teisingas variantas.

Dažniausiai visiems to žmogaus poelgiams ir žodžiams aš suteikiu savo sugalvotą prasmę. Aš niekaip negaliu suprasti, kad tai tiesiog kitas žmogus, kad jis gali nenutuokti, ko aš norėčiau (nes dažniausiai savo norų neišsakau, juk jis turi pats susiprotėti!). Niekaip negaliu suprasti, kad jis savaip žvelgia į pasaulį, savaip suvokia realybę.

Ne, visa tai ne apie meilę.

Mano filmo pagrindinis herojus privalo:

  • Besąlygiškai mylėti;
  • Besąlygiškai priimti;
  • Besąlygiškai tenkinti mano poreikius;
  • Įrodinėti man pačiai mano reikšmingumą, atsisakyti savęs ir savų poreikių;
  • Terliotis su manimi tarsi auklė, nešioti mane ant rankų ir tenkinti visus kaprizus;
  • Visur, visada ir viskame mane suprasti, o taip pat mąstyti lygiai taip pat, kaip mąstau aš;
  • Visur ir visada manęs klausyti, atrodyti taip, kaip aš noriu, elgtis taip, kaip aš noriu, būti tokiu, kaip aš noriu.

Kitai tai ne meilė.

Ir man labai skaudu. Galiu viską nuvertinti, pasakiusi sau, kad visa tai apgaulė, kad nėra jokios meilės, kad tas žmogus blogas. Galiu jį išvyti. Galiu dejuoti ir kankintis dėl tos nemeilės. Galiu jaustis auka, nuostabia fėja, kuri viską jo labui padarė, visą save atidavė, o jis toks išgama, nesupranta, neįvertino… Galiu pasiraitoti rankoves ir pašvęsti visą tolimesnį gyvenimą to žmogaus perdarymui. Kas penkias minutes jam kartodama: “Tu turi pasikeisti!”

Suvokimas

O dar galiu suvokti, kad kartais mano lūkesčiai nukreipti ne į realų žmogų, o į kažkokį galvoje nuo pat vaikystės tebegyvenantį man reikšmingą suaugusį. Ir kai laukiu besąlygiškos meilės, tai iš tikrųjų noriu to iš mamos ar tėčio. Aš trokštu to, ko neturėjau vaikystėje. Bandau užpildyti tą bedugnę tuštumą.

Aš kaip ir anksčiau tikiu, kad už mano laimę atsakingi kiti, kad gerai man, ar blogai – priklauso nuo tų žmonių. Tik visa tai buvo senų senovėje. Kai buvau dar visai mažytė ir pati nieko negalėjau. Ir visa pasaulio meilė sutilpo viename žmoguje. Ir kokia aš esu, galėjo pasakyti tik vienas žmogus. Ir mano norai bei poreikiai priklausė tik nuo vieno žmogaus…

Bet dabar aš užaugau. Jeigu liksiu visiškai viena – nepražūsiu. Mano laimė, mano gyvenimas dabar priklauso tik nuo manęs. Ir kalba eina ne vien apie vienatvę ar pareigų naštą. Kalba eina apie pasirinkimą.

Aš galiu rinktis. Pasirinkti žmogų. Santykius. Galiu išeiti iš ten, kur man bloga. Galiu pasilikti ir nepražūti dėl to, kad esame skirtingi, kad viskas klostosi ne taip, kaip man norisi.

Galiu būti tokia, kokia esu, jausti savo vertę, reikšmę, o taip pat galiu žvelgti į Kitą – tokį, koks jis yra, įžvelgti jo vertę ir reikšmę. Dabar aš galiu matyti ne tik nemeilę, bet ir meilę.

Galiu labai liūdėti dėl to, ko taip norėjosi ir ko nebuvo. Ir pasakyti: “Mama/tėti, aš taip norėjau, kad būtumėte kitokie, kad mane mylėtumėte, priimtumėte, girdėtumėte ir matytumėte. Man taip norėjosi būti svarbia ir vertinga vien dėl to, kad jūs mane turite! Bet dabar aš žinau dar ir tai, kad jūs padarėte viską, ką pajėgėte ir viską ką sugebėjote. Ačiū jums už tai!”

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *