Kai širdyje trūksta to lašelio šilumos, kad sutikčiau rytą su šypsena… Kad apkabinčiau po nesutarimų… Kad neužsidaryčiau nuo rūpesčių ir problemų tūkstančiais užraktų…
Aš įsivaizduoju, kaip viduje, širdies srityje, užgimsta kažkas labai šilto. Kartais tai maža auksinė saulutė, kartais puodelis šiltos aromatingos arbatos, minkštas šalis arba gintarinio lipnaus medaus saldumas…
Mintyse paskleidžiu savyje šią šilumą, jausdama jos malonų švelnumą… Ji lėtai sklinda per kūną, sušildydama, atpalaiduodama ir atgaivindama. Aš pradedu jausti, kad kažkas atitirpsta sieloje. Išeina dygus šalčio gumulas, užleisdamas vietą šildančiam švelnumui…
Ir staiga vėl norisi apkabinti po nesutarimų, neužsidaryti nuo šurmulio ir problemų, ir, sušilus, sutikti naują rytą su šypsena… Įsivaizduok ir pabandyk tai tiesiog dabar
