Dabar visur skamba kvietimai “nepasinerti į negatyvumą“.
Deja, dauguma tai suvokia kaip “apsimesti, kad nieko nevyksta“. Ir čia bandoma pritaikyti tuos visus “tu ne kūnas“, “viskas iliuzija“ ir panašius keistus šablonus.
Tačiau tu – ir kūnas taip pat, kaip ir visi kiti žmonės. Ir tu turi jausmus, kurie net labai realūs. Ir jie neišnyks tik todėl, kad tu juos neigi.
“Nepasinerti į negatyvą“ nereiškia nuvertinti savo jausmus arba kitų žmonių jausmus. Nereiškia bėgti nuo tikrovės į sugalvotą idealią visatą.
Tai reiškia neleisti nusivylimui, liūdesiui ir baimei užgožti viską, kas yra geriausia. Kad išsaugotume savyje vilties šviesą. Kad pastebėtume tai, kas gyva, tikra, vertinga.
Ir tuo pačiu – tai reiškia sąžiningai patirti tai, ką dabar jaučiame. Nebėgti nuo savo jausmų, nesislėpti, neneigti. Leisti sau ir liūdėti, ir supykti, ir verkti. Neversti savęs šypsotis per jėgą, jei nesinori. Ir neversti kitų taip pat elgtis.
Ir, kol išgyvename tuos jausmus, svarbu pasirūpinti savimi. Dažniau pasiklausti savęs: “ką aš galiu padaryti tiesiog dabar, kad pasijusčiau geriau?“
Būtent taip – meile, dėmesiu, šiluma, viltimi – gydoma siela. O ne tikrovės ir tiesos neigimu.
Apkabinu visus, kam dabar tai reikalinga.
