Kad vaikai mokėtų spręsti savo problemas

Mano požiūrį į vaikų auklėjimą pakeitė vienas atradimas. Kartą vyras prisiminė savo vaikystę: „Kiekvieną kartą, kai paklausdavome tėvo, ką reiškia vienas ar kitas žodis, jis pasiimdavo žodyną ir pasiūlydavo išsiaiškinti kartu”. Pamenate sakmę iš Biblijos? „Duokite žmogui žuvį ir jis bus sotus visą dieną. Išmokykite jį žvejoti, ir jis bus sotus visą gyvenimą”. Auklėkite vaikus taip, kad jie galėtų susidoroti su savo problemomis be pagalbos iš šalies.

1. Savarankiškų vaikų tėvai stovi vaikams už nugaros, kad problemas spręstų drauge su vaiku, o ne vietoje jo.

2. Savarankiškų vaikų tėvai uždavinėja klausimus ne rečiau, negu siūlo jau gatavus atsakymus. Užduodami klausimus apie problemos esmę, išmokote vaiką ieškoti sprendimo vietoje to, kad jis nusimintų ir ieškotų pagalbos iš šalies. Savo šeimoje mes naudojame tokius klausimus:

  • Kaip manai, kas dabar negerai ir ne taip, kaip norėtųsi?
  • Ką mes galime padaryti, kad pakeistume situaciją?
  • Ar galime patobulinti tavo idėją?
  • Kaip manai, kodėl šitas žmogus pasielgė būtent taip?
  • Ar tai buvo meilės pasireiškimas? O gal tiesiog kvailystė?
  • Ką jautei, priėmęs sprendimą? Ką gali pakeisti panašioje situacijoje ateityje?

Atsakymai, kuriuos žmogus savarankiškai suranda savo gilumoje, visada bus išmintingesni už šabloninius standartus, kuriuos įperša kiti žmonės.

3. Savarankiškų vaikų tėvai savo kritiškas pastabas paverčia pramoga.

Vietoje to, kad rėžtume pamokslus ir kažką draustume, kur kas efektyviau pamąstyti kartu su vaiku gėrio ir blogio tema, skaitant drauge knygas ar sumodeliuojant situaciją mėgstamų žaislų pagalba. Neretai tai atrodo taip, tarsi jūs pasiūlote vaikui sukurti moralinę-etinę strategiją, atskiriant konfliktinę situaciją nuo vaiko asmenybės išgalvoto siužeto pagalba.

4. Savarankiškų vaikų tėvai leidžia jiems mokytis iš savo klaidų, net jeigu tai ne visada malonu.

Kitados vaikystėje man teko daug iškentėti nuo anglų kalbos mokytojos. Tėvai su užuojauta išklausydavo mano skundus, ir kiekvieną kartą įkalbinėdami mokytis toliau. Metų pabaigoje ne tik išmokau anglų kalbą taip, kaip nebūčiau galėjusi išmokti kitoje vietoje, bet ir įgijau svarbių žinių bendravimo sferoje.

Prieš kelis metus su vyru norėjome atsiimti vaiką iš futbolo sekcijos dėl nemalonaus trenerio. Visgi nutarėme tęsti treniruotes. Supratome, kad vaikas sutiks gyvenime dar daug sunkių žmonių ir jam reikės su jais bendrauti. Norėjome, kad vaikas ugdytų savyje intuiciją, pakantumą, kantrybę ir šaltą protą, kol dar turime galimybę įveikti šiuos sunkimus drauge su vaiku.

5. Savarankiškų vaikų tėvai neatsisako bausmių, kurios natūraliu būdu seka po neprotingų veiksmų. Kiekvienas turi mokytis ištaisyti savo klaidų rezultatus.

6. Savarankiškų vaikų tėvai kantriai pakelia jų klaidas.

Kad vaikas išmoktų surasti savo paties nestandartinius sprendimus, svarbu atriboti jį nuo vertinimų. Argi galima sukurti kažką naujo, nė karto nesuklydus? Vaikas turi suprasti, kad klysti – normalu. Tėvams reikia perorientuoti savo dėmesį nuo klaidų ir trūkumų į galimybę ieškoti naujų, efektyvesnių sprendimų.

7. Savarankiškų vaikų tėvai palaipsniui nusišalina nuo dalyvavimo problemų sprendime, leisdami vaikui prisiimti didesnę atsakomybę.

Vaikai sugeba ne tik surasti tinkamą maršrutą, pasirinkti sau meniu ar drabužius. Jie gali būti puikiais patarėjais sprendžiant mūsų suaugusias problemas. Kai kažką jiems patikime, mažieji mokosi pasitikėti savimi. Atsakomybės jausmas, mokėjimas bendradarbiauti ir lyderio savybės formuojasi vaikystėje. Nežiūrint į tai, kad mums patiems šių savybių neretai pritrūksta, visgi galime padėti jas išugdyti savo vaikui.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *