Vyras sumenkina, niekina, nuvertina, viską, ką darote, prilygina nuliui? Viskas, ko pasiekėte, ką nuveikėte, nė skatiko neverta? Netikėkite juo!
„Cento nevertas jūsų darbas ir jūs pati“ – taip sakoma tada, kai norima nupirkti būtent už centus. Arba paversti jus verge.
Juodoji hercogienė knygelėje apie Alisą paniekinamai pareiškė, žvelgdama į kalną: „Koks čia kalnas?! Argi čia kalnas? Mačiau tokių kalnų, lyginant su kuriais šitas bus lyguma, o ne kalnas!“ Taip ji kalbėdavo apie viską. Kai kurie žmonės lygiai taip pat šneka. Nuvertindami. Arba, pasak vieno psichologo, paverčia mus vabzdžiais, pažemina, sumažina, prilygina nuliui viską, ką mes padarėme. Viską, ko mes pasiekėme. Neva tai nė skatiko neverta!
Kuriam tikslui nuvertina? Tam, kad nupirktų pusvelčiui! Arba pasiimtų už dyką.
Vienai merginai darbe paskyrė milžinišką projektą. Ji pusę metų dirbo, nenuleisdama rankų, naktimis nemiegojo, stengėsi. Ir viena kalnus nuvertė. Per susirinkimą viršininkas jai pareiškė, jog čia ne kalnai, o paprasčiausia lyguma. Niekis ir smulkmenos. Buvo lengva ir paprasta, be to, yra daug trūkumų. Ir jis tą projektą perdavė savo numylėtiniui, kuris turės toliau vadovauti šio projekto darymui ir skins už tai laurus.
O merginai nedavė nieko, net nepadėkojo. Ji graudžiai verkė kaip ir kita moteris, kuriai vyras pasakė, kad ji esanti stora, negraži bei kvaila ir turi būti dėkinga jam už tai, kad jis ją vedė ir išaukštino iki savęs. Leido gyventi su savimi ir juo rūpintis.
Vyrui, kuris pardavinėjo savo automobilį, taip pat pasakė, kad mašina – visai prasta. Tiesiog vežimas, o ne mašina, grašių neverta. Bet vyras nepradėjo verkti, o pasiuntė pirkėją kuo toliau. Nesvarbu kur, svarbu, kad jis nesiteikė klausytis, kaip jo prekę keikia ir nuvertina, norėdami nupirkti pusvelčiui. Jis sulaukė normalaus pirkėjo ir pardavė automobilį už gerą kainą.
Kai kas nors kalną vadina lyguma, reikia gerai susimąstyti, kodėl žmogus taip elgiasi. Kalnas nėra lyguma! Ir atliktas milžiniškas darbas yra milžiniškas darbas. O veidrodyje mes matome teisingą savo atvaizdą: malonų, simpatišką žmogų, o ne baisybę. Viskas paprasta: mus arba mūsų darbą nori nupirkti pusvelčiui. Arba paimti už dyką ir reikalauti už tai dėkingumo iš mūsų. „Ačiū, kad paėmėte, nepaniekinote. Bučiuoju ranką ir nepamiršiu jūsų gerumo!“
Vertinimas turi būti adekvatus. Tiki tada jis turi reikšmės. O į suinteresuoto asmens nuvertinimą nereikia kreipti dėmesio. Jis paprasčiausiai nenori mokėti, nori naudotis dykai. Todėl jis stengiasi mums įteigti mintį, kad turime būti dėkingos už tai, kad mumis naudojasi. Nereikia versti kalnų tiems, kurie kalnus vadina lygumomis.
