Kai lemtingi žodžiai „pasigimdžiau sau” – ne žodžių žaismas

„Pasigimdžiau sau” – šitie žodžiai paskutiniu metu vis labiau populiarėja. Taria juos jaunos moterys, pagimdžiusios vaiką ne santuokoje – šitaip jos bando pasiteisinti, kad pagimdė be vyro ir kad yra pasiruošusios tapti vaikui ir mama, ir tėčiu. Šiuos žodžius kartoja sau pačioms ir kitos moterys, pagimdžiusios ant klimakso ribos, neradusios dėl įvairių priežasčių sau poros. Kartais „vaiku sau” mama „paskiria” mylimą jauniausią vaiką šeimoje, net jeigu yra tėtis, kuris dažniausiai žmonai visiškai nieko nereiškia.

„Pasigimdytus sau” galima vadinti ypatingais vaikais. Jų laukia nelengvas likimas, o tiksliau – labai negatyvi programa: „Tarnauti mamai, būti su mama”.

Vaikas, kuris nuo mažens girdi, kad yra pagimdytas mamai, kaip taisyklė, pasąmoningai realizuoja jam lemtingą mamos sukurtą scenarijų, kad ir kaip mėgintų jam priešintis. Gerai, jei „mamai pagimdytas” vaikas, tapęs jaunuoliu, patenka pas gerą psichologą (o patenka dažniausiai dėl depresijos, psichogeninių sutrikimų) ir jei tasai psichologas sugebės atkapstyti negatyvią motinos instaliuotą programą bei padės visiškai nugalėti priklausomybę nuo motinos dar iki to momento, kai motinos scenarijus pradės realizuotis pilnu pajėgumu.

Gaila, bet dėl hiperglobos, vadovaudamiesi motinos įdiegtu siekiu gyventi vardan jos, džiuginti ją, tokie vaikai dažniausiai užauga nesavarankiškais, bejėgiais, nepasitikinčiais savimi. Įgiję išsilavinimą, jie gali tapti puikiais specialistais. Pati didžiausia bėda – sukurti šeimą. Jie gali tuoktis ne vieną kartą, susilaukti vaikų, tačiau santuokos žlunga, kadangi motinos programa, reikalaujanti priklausyti vien mamai, visada sugrąžina tokį žmogų pas ją. O jeigu jis lieka šeimoje, tai ir toliau laiko šeima ne žmoną ar vyrą ir bendrus vaikus, o mamą, kadangi programa „pagimdytas mamai” pasąmoningai kontroliuoja protą ir valią netgi brandžiame amžiuje.

Tokių mamos nepaleistų vyrų žmonos lankosi psichologų konsultacijose, mėgindamos išsiaiškinti, kodėl tasai mamai toks neabejingas vyras visiškai šaltas šeimos reikalams, vaikams ir veržiasi kuo ilgiau pabūti su mama. Negatyvią programą „pagimdyta mamai” turinčios žmonos dažniausiai ilgai ištekėjusios neišbūna – pasigimdo vaiką ir sugrįžta pas mamą. Trumpalaikės santuokos metu ji be paliovos kontaktuoja su mama, skundžiasi jai bjauriu sutuoktiniu, jos apskritai bejėgės ką nors padaryti be mamos.

Kartą teko internetu konsultuoti jauną moterį, norinčią išsiaiškinti, kodėl mylimas vyriškis nenori jos vesti. Klientė jau kelis metus gyveno su juo. Jis visai atžvilgiais jai tiko (išsilavinimas, darbas, pinigai, seksas). Buvo jau ne vieną kartą susituokęs. Pastoti mylimas vyriškis draudžia, su vestuvėmis neskuba. Paaiškėjo, kad nežiūrint į jausmus mano klientei, vyriškis, kuriam jau virš 40 metų ir kuriam jau seniai laikas turėti šeimą, labai prisirišęs prie mamos. Pastoviai užimtas rūpesčiais dėl mamos. Pasidarė akivaizdu, kad vyriškis, būdamas jauniausiu ir mylimiausiu vaiku, „pasigimdytu sau”, laiko savo šeima mamą, o ne moterį, kurią myli, su kuria gyvena po vienu stogu.

Ar gali ta patraukli moteris tikėtis, kad jis ją ves? Vargu, kol mama gyva. Tačiau yra išeitis: įkalbėti mylimą žmogų kreiptis į šeimos specialistą, kuris padės įveikti nesveiką priklausomybę ir „gauti leidimą” gyventi savo gyvenimą savo, o ne mamos labui. Tačiau reikia turėti galvoje, kad jeigu jis išgirs iš mylimosios žodžius „priklausomybė nuo mamos” ar „pagimdytas mamai”, tai apie psichologus galima bus pamiršti dėl kaltės jausmo, jog šitaip jis „išduos mamą”. Pradžiai tokiam žmogui reikalingi šiek tiek švelnesni argumentai.

Kitas atvejis. Infantili, hiperglobojama mergina anksti ištekėjo, pasigimdė vaikų. Jauniausią pasigimdė „sau”, kadangi jautė baimę, bejėgiškumą, nenorėjo dukros paleisti. Visą gyvenimą dukra girdėjo, kad yra „pasigimdyta sau”, t.y. mamai. Dukra kelis kartus ištekėjo, tačiau mama pastoviai reikalavo dėmesio, globos, supratimo. Dukrai jaunystėje teko tapti savo nebrandžios motinos mama, kuri vaidino isteriškos, bejėgės dukters vaidmenį. Kadangi klientė jau turėjo mamą, vaidinančią vaiko vaidmenį, o jos gyvenimo misiją nuo mažų dienų nubrėžė toji pati mama, nenuostabu, kad prasidėjo moteriškos ligos. Moteris atsisakė net galvoti apie galimybę pagimdyti vaiką. Juk ji turi senstančią mamą, kuriai reikia pašvęsti gyvenimą. Dėl ko ir įsmuko į depresiją.

Būtent toks yra tipiškas „sau pasigimdytos” dukters likimas.

Kaip galima būtų palengvinti „sau pasigimdytų” vaikų gyvenimą? Ką daryti, kad tokių žmonių misija taptų ne tarnystė mamai, kad jie galėtų nugyventi savo gyvenimą – taip kaip patys nori?

Pats svarbiausias dalykas – niekada garsiai nesakyti vaiko akivaizdoje, kad tas vaikas „pasigimdytas sau”, kitaip tie žodžiai taps lemtinga vaiko gyvenimo programa. Nei žodžiais, nei mimika, nei gestais, nei elgesiu neleiskite, kad vaikas tai suprastų. Net jei pati sau taip galvojate ar kažkam kitam apie tai kalbate.

O jeigu žodžiai jau ištarti, vertėtų paieškoti specialisto, kuris išvaduos jūsų vaiką nuo pareigos pašvęsti savo gyvenimą vien jums. Manau, jūs tai padarysite, jeigu linkite savo vaikui laimės ir sėkmės.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *