Kai miršta viltis, prasideda gyvenimas

Tikrasis gyvenimas, tasai, kuris „čia ir dabar”. Pripažįstant tai, kas yra. Ką moku, o ko negaliu. Kur atėjau. Be fantazijų, lūkesčių, rožinių snarglių.

Ir be švento tikėjimo, kad kada nors ateis momentas ir „jis sugrįš”, „jis paliks žmoną ir bus su manimi”, „jis pradės uždirbti”, „jis mes gerti”, „jis supras, kad su manimi taip negalima ir pasikeis”. Sakoma, kad branda ateina tada, kai žmogus nustoja laukti, jog jam kažkas padės iš šalies ir ima ieškoti sprendimų savyje. Tačiau brendimo procesas labai skausmingas. Jis panašus į gimimą iš naujo, persikūnijimą, jį lydi tikėjimo praradimas. Tarytum vaikui pasakytum, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja. Kaip tai neegzistuoja?! O kaip gi stebuklai? O elniai? O nykštukai? Negali būti!!!

O jeigu tuo „Kalėdų Seneliu” buvo tikėta ne tris, ne penkis, o dvidešimt penkis metus? Jeigu ištisus dešimtmečius ruseno viltis, kad štai, štai…

O jeigu ši viltis sudaro tarpusavio santykių pagrindą?

Moteris tiki, vyras žada ir ji viliasi. O jeigu vien tuo ir laikosi jų sąjunga? Jeigu visus tuos metus ji laukia?

Sužlugus viltims, įgyjama laisvė. Laisvė nuo rožinių akinių. Laisvė gyventi savo gyvenimą. Nelaukti, neprašyti, nemaldauti, neturėti vilčių, neversti savęs tikėti, o tiesiog gyventi. Susumuoti rezultatus, atlikti reviziją – ką būtent turime šiai dienai. Ir su tuo gyventi.

Ką ir bekalbėti, žlugusių vilčių laidotuvės – labai slogus procesas. Koks pyktis apima žmogų! Kiek metų paaukota lūkesčiams, kiek jėgų ir laiko įdėta, kiek ašarų išlieta, kiek buvo svajonių… Ir viskas – tuščiai.

Laukti nebėra ko, galima imti ir daryti. Tai, ką reikia, kas svarbu, ko norisi.

Kai sužlunga viltys, ateina bejėgiškumas. Kartus, tuščias, negailestingas. „Aš negaliu pakeisti kito žmogaus. Aš negaliu padaryti taip, kad jis duotų man visko, ko reikia. Negaliu pareikalauti, kad man sugrąžintu lūkesčiams paaukotus metus. Negaliu netgi nudobti jo už tai, kad nedavė, ko man reikėjo.” Ir, kas baisiausia – „To, apie ką taip svajojau ir ko šitaip laukiau – jau niekada nebebus”.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad valios jėga vilčių nesugriausi, turi kažkas nutikti išorėje, kažkokie įvykiai, prieš kuriuos kaip ir prieš vėją – nepapūsi.

Tačiau kai vilčių grandinės sutrūkinėja, žmogus įgyja laisvę gyventi.

Ir žmonės pradeda daryti išties labai svarbius dalykus. Tai, prie ko neprisiliesdavo metų metus. Jie pradeda kuopti, kas susikaupė, spręsti, veikti. Nusprendę daugiau nieko nebelaukti ir pagaliau užsiimti savo gyvenimu.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *