Meilė neturi tapti pančiais artimiems žmonėms. Tai besąlygiškas laisvų žmonių tarpusavio ryšys. Ir būtent laisvė suteikia tvirtumą ir saugumą santykiams.
Juk meilė – tai laisvė, bet ne ta laisvė, kuri nepripažįsta atsakomybės. Meilė – tai geranoriškai priimti įsipareigojimai, kurių laikomasi, ir pasirinkimo laisvė, kurią turi žmonės.
Mylėti – tai gebėjimas būti tikru draugu: būti kartu džiaugsme ir bėdoje, palaikyti ir padrąsinti, suprasti ir užjausti.., bet ir pajusti, kada žmogui reikia pabūti vienam.
Meilė – tai nuoširdus rūpestis artimu žmogumi. Laisvai įsipareigojęs žmogus brangina santykius, todėl ištikimybė, santarvė, pasitikėjimas, šeimos gerovė – jam savaime suprantami dalykai.
Meilė – tai saugumas. Tai reiškia, kad artimas žmogus santykiuose gali būti savimi: jis gali būti silpnas ir kupinas jėgų, gali abejoti ar suklysti, gali sirgti ar prastai atrodyti, būti geros ar prastos nuotaikos… Mylintis žmogus priima savo artimąjį visokį, ir jis žino, kad jo niekada neišduos.
Vaikai turi žinoti, kad šeima – saugiausia vieta pasaulyje. Pagyvenę tėvai turi žinoti, kad jie mylimi ir reikalingi. Vyrui šeimoje svarbu žinoti, kad žmona jį myli, nežiūrint į jo pasiekimus darbe. Žmona turi žinoti, kad mylimas žmogus bus šalia, nepriklausomai nuo amžiaus pokyčių…
Ir visa įmanoma ne dėl gražių pažadų ar garsių priesaikų, o todėl, kad yra gilus ir tikras jausmas.
Visa tai įmanoma, kai žmones sieja tyra, šviesi, besąlygiška Meilė…
