Vidiniu vaiku psichologijoje priimta vadinti tą žmogaus asmenybės dalį, kuri išreiškia jo tikrąjį „Aš“, intuicijos ir nuoširdžių jausmų šaltinį. Jis gyvena kiekviename žmoguje. Ir jo amžius dažniausiai priklauso nuo vaikystėje patirtos žaizdos.. O kartais viename žmoguje gyvena ištisas „vaikų darželis“, pripildytas trauminių epizodų. Pabandykime išgydyti savo Vidinį vaiką.
Žmogus su sveiku „Aš“ – visu asmenybės potencialu, gyvena santarvėje su savimi ir aplinkiniu pasauliu. Jis būna linksmas, elgiasi nevaržomai, sugeba pasišaipyti iš savo klaidų ir į viską reaguoja kūrybiškai. Tai pasitaiko tik tada, kai vaikystėje į jį buvo žiūrima kaip į asmenybę, atsižvelgiama į jo poreikius, susiformavo teigiamas požiūris į save ir savo ateitį.
Kaip formuojasi vidinis „Aš“
Dažnai tėvai leidžia sau pasijuokti iš vaikų, draudžia jiems išreikšti savo jausmus, netiki jais, izoliuoja ir pan. Jie sukelia psichines traumas savo žodžiais ir elgesiu. „Kas per nevykėlis auga?!“ „Geriau tavęs apskritai nebūtų“, „Mes viską dėl tavęs aukojame, o tu…“ Įžeidžiančios tėvų frazės gali priversti vaiką patikėti, jog jis yra visiškas menkysta ir niekam nereikalingas.
Taip formuojasi tvirtas savęs atmetimas. Daug kas jau vaikystėje nekenčia savęs ir išsižada kvailo ir išsigandusio vaiko, kurio niekas nemyli, vadinasi, jis nėra vertas ir savo meilės bei priėmimo. Visiškai nutraukę kontaktus su savimi ir savo tikraisiais poreikiais, žmonės galutinai nustoja girdėti save.
Tėvų projekcija
Patyrę traumas vaikai išauga, pradeda gyventi savarankiškai ir išoriškai tampa suaugusiomis asmenybėmis. Tačiau viduje jie taip ir lieka bejėgiais vaikais, kurių žaizdos pradeda skaudėti, kai tik jas kas nors užkliudo. Dauguma vaikų prisiekinėja, kad niekada taip nesielgs su savo vaikais, bet dažnai kartoja tėvų žodžius, net kopijuoja jų intonacijas. Kodėl taip vyksta?
Šalia Vidinio vaiko kiekvieno žmogaus psichikoje yra ir Vidinis tėvas – savo tėvų pavidalas, jis veikia net tada, kai realūs tėvai jau būna mirę. Tapęs projekcija, šis vidinis pavidalas toliau auklėja savo nepaklusnųjį vaiką iki senatvės. Jeigu neišardysime šio uždaro rato, tai toks auklėjimo žiaurumas bus toliau perduodamas iš kartos į kartą.
Nauda iš nuskriausto vaiko būsenos
Kai kuriems žmonėms labai patinka išlikti nuskriaustu vaiku ir net žiloje senatvėje prisiminti visas nuoskaudas ir nemalonumus, kuriuos sukeldavo tėvai. Jie nuolat stengiasi kažką įrodyti. Taip gyvenimas įgauna savotišką prasmę . ir galima visą gyvenimą vengti atsakomybės. Tokie žmonės nuolat prisimena neteisingus tėvus ir kaltina juos dėl to, kad gyvenimas jiems nenusisekė.
Nuolat nuskriausto vaiko būsena būna naudinga, tačiau kol žmonės išgyvena savo patirtas skriaudas ir kelia pretenzijas, gyvenimas bėga pro šalį. Kai bendraamžiai sukuria šeimas, susilaukia vaikų, kai kurie suaugusieji dar būna nepradėję gyventi savo gyvenimo. Jie nesugeba kurti santykių, negali būti savimi, jaučiasi nelaimingi ir padaro tokiais pat nelaimingais savo vaikus. Kas gali būti paprasčiau? Reikia tik apkaltinti dėl savo bėdų tėvus, padaryti juos atpirkimo ožiais, o pačiam net nesistengti.
Kaltininkai surasti! Taip, tėvai kažką padarė ne taip, per mažai davė. Tačiau jie vis tiek kažką davė ir darė. O visa kitą teks pasiekti savarankiškai. Neteisybė? O gyvenimas apskritai neteisingas, todėl teks savimi pasirūpinti savarankiškai.
Ką galima padaryti?
1. Paimkite popieriaus lapą ir surašykite viską, ką norėjote gauti iš tėvų, bet negavote. Surašykite visas pretenzijas jiems, viską, ko jums trūko. Išliekite viską, išsakykite, ko negalėjote. Paskui, kai išsikvėpsite, parašykite viršuje „Tai aš galėsiu padaryti ir pats“. O dabar perskaitykite.
2. Pagalvokite apie tas pamokas, kurias gavote iš tėvų, galbūt jose surasite resursų savo tolimesniam gyvenimui ar net globaliai misijai.
3. Pasistenkite priimti savo tėvus su visais jų trūkumais. Taip, jie nebuvo idealūs, bet jūs galite jais didžiuotis. Veikiausiai jie ir patys patyrė vaikystėje traumų, stokojo savo tėvų meilės.
4. Liaukitės laukti, kad tėvai pasikeis. Priimkite situaciją tokią, kokia ji yra ir kokia liks visam laikui, net jeigu toks pripažinimas sukels stiprų skausmą. Pasaulis platus ir įvairus, jame būtinai atsirasite kuo kompensuoti teigiamų emocijų ir gyvenimo džiaugsmo trūkumą.
5. Suraskite tai, kuo galėsite padengti dėmesio deficitą, juk gyvenime yra visko, ko jums reikia. Ir net daugiau. Užteks to visiems ir dar liks.
6. Išmokite rūpintis savimi patys, net jeigu tas užims daug laiko. Ko labiausiai trūksta vaikams? Meilės, palaikymo, supratimo, pripažinimo. Bet nebūtina visa tai gauti tik iš tėvų. Juk iš jų jau gavote tai, kas vertingiausia – savo gyvenimą.
