Pradėsiu nuo to, ko daryti kategoriškai negalima. Kategoriškai draudžiama netgi mintyse tarti sau frazę: „Mane paliko, mane metė”.

Tai – įsmukimas į aukos vaidmenį. Jūs imate laikyti save auka, objektu, daiktu, kurį galima turėti, o galima paprasčiausiai išmesti. Jūs – du suaugę ir įgalūs žmonės, dėl to niekas nieko nemeta ir nepalieka.

Jūs išsiskyrėte. Priėmėte sprendimą nebetęsti santykių. Jūs nebematote savo poros perspektyvų. Pasirinkite bet kurią jums labiau priimtiną formuluotę, svarbiausia, kad ji atspindėtų to, kas atsitiko, esmę. Jūsų pora iširo. Bet niekas nieko nemetė ir nepaliko.

Savaime suprantama, nė vienas psichologiškai sveikas žmogus nepradingsta iš horizonto, nieko nepaaiškinęs.

Jis suranda savyje jėgų pasikalbėti su partneriu, pasakyti, kad jausmai išblėso ir kad tolimesni santykiai nebeturi prasmės.

Tačiau mes puikiai suprantame, kad būna ir kitaip: sugrįžtate namo, o ten – tuščia spinta, arba po tam tikro įtarimų laikotarpio pamatote, kad žmogus susirado kitą porą, arba partneris staiga pradeda dėl visko kabinėtis, nes jūs jį ėmėte erzinti.

Sunku tuo patikėti iš karto, tačiau patikėti būtina. Ir visai nesvarbu, koks buvo tasai paskutinis lašas, ar žmogus išėjo pasiaiškinęs, ar be kalbų, pagavote jo išdavystę, ar nepagavote – visa tai nebeturi jokios reikšmės.