Kad vėliau suaugusiojo gyvenime vaikas galėtų oriai pakelti sunkumus, reikia jį dar vaikystėje išmokyti pralaimėti. Dauguma tėvų nesupranta, kaip padaryti, kad vaikas nereaguotų į kiekvieną pralaimėjimą ar nesėkmę isterišku verkimu. Į ką reikia atkreipti dėmesį tėvams?
Psichologai pateikia dvi rekomendacijas. Jeigu jų paisysite, netrukus pastebėsite pirmuosius teigiamus rezultatus.
1. Patiems tėvams reikia išmokti pralaimėti
Ar girdėjote tokią frazę, kad reikia auklėti ne vaiką, o save? Vaikas stebi jūsų elgseną, įsidėmi ir pritaiko sau. Suaugusiojo sugebėjimas pralaimėti turi liesti ne tik žaidimus, bet ir visą gyvenimą apskritai. Ar sugebate pralaimėti ginčuose? Ar labai jums svarbu išlikti teisiam? Kaip išgyvenate nesėkmes: darbo praradimą, pinigų stoką, barnius su draugais ir konfliktus su artimaisiais?
Būtent jūsų reakcija ir sudaro vaiko požiūrio į nesėkmes pagrindą. Tai liečia ir motiną, ir tėvą. Mergaitė paprastai save tapatina su motina, o berniukas – su tėvu. Priešingos lyties tėvai įskiepija savo atžaloms supratimą, kokio partnerio jie užaugę sau turės ieškoti. Todėl sąmoningai kontroliuoti savo elgseną vaiko akivaizdoje reikėtų abiem tėvams.
2. Nebarkite vaiko už nesėkmes
Juk tai, kad vaikas skausmingai reaguoja į nesėkmę, byloja, kad jūs jį jau barėte už pralaimėjimą, baudėte, kritikavote, lyginote su kuo nors kitu jo nenaudai. Vaikui susiformavo vidinis įsitikinimas, kad jis yra mylimas tik tada, kai pasiekia laimėjimus, kai būna už ką jį pagirti, bet ne tada, kai jis suklysta.
Tėvams, kad suprastų, kaip išmokyti vaiką pralaimėti be ašarų, reikia patiems keisti savo elgseną ir požiūrį į vaiką. Prisiminkite, kada barėte dukrą už dvejetą ar smerkėte sūnų, kad nelaimėjo sporto varžybų.
Kažkodėl dauguma tėvų nuoširdžiai įsitikinę, kad mokant vaiką pralaimėti reikia atsisėsti priešais jį ir pasakoti apie tai, kad pralaimėjimas nėra svarbiausias dalykas, kur kas svarbiau yra dalyvauti. Tokia taktika nėra teisinga.
Kad išmokytumėte vaiką įveikti pralaimėjimus be ašarų, patartina patyrinėti, kaip elgiatės su vaiku, už ką barate ir už ką giriate. Reikia pastebėti ne tik tai, kaip jūs patys reaguojate į nesėkmę, bet ir nesmerkti prie vaiko kitų žmonių, kuriems kažkas nepasisekė gyvenime.
Tik tada vaikas išmoks priimti save bet kokį – ir nugalėjusį, ir pralaimėjusį, nes jis žinos, kad namuose yra priimamas ir mylimas bet koks. Tada ims stiprėti jo pasitikėjimas savo jėgomis, savo vertės pojūtis ir savitvarda.
Kartais tėvams, kad išmoktų teisingai reaguoti į vaiko nesėkmes, reikia pirmiausia užsigydyti savo sielos žaizdas. Jeigu tėvai patys nesugebėjo išgyventi savo nesėkmių ir pralaimėjimų, kuriuos patyrė vaikystėje, jie gali nesąmoningai versti vaiką siekti laimėjimų ir užkrauti ant jo pečių per didelę atsakomybę daryti tai, ko kadaise nesugebėjo patys. Toks spaudimas daro vaikui psichologinę traumą, kuri veiks jį visą gyvenimą.
Auklėkite save, tada jūsų vaikas išmoks pralaimėti be ašarų.
