Aistra, kaip ir bet kuri emocinė būsena, gali turėti skirtingą stiprumą ir trukmę.
Aistros ugnis gali laikui bėgant užgesti, jei ją užpilsime vandeniu, arba gali degti ilgai ir ryškiai, jei į ją bus metamos malkos.
„Šaltu vandeniu”, užgesinančiu aistros ugnį, gali tapti fantazijų apie „idealų partnerį” žlugimas, kuris neišvengiamas, kai žmogus anksčiau ar vėliau susiduria su realybe.
Kai žmonės pereina iš meilės euforijos į įprastą būseną, jie „staiga” aptinka tam tikrą neatitikimą tarp tikrojo partnerio elgesio ir susifantazuoto prototipo.
Partneris kalba arba elgiasi kažkaip ne taip kaip tikėtasi, ir tai erzina.
Ir ką tokiu atveju žmonės dažniausiai daro? Kokias klaidas?
Jie pradeda stengti „patobulinti” partnerį, perdaryti realų žmogų, kad tas atitiktų prototipą, susigalvotą „idealą”.
Pavyzdžiui, juos žeidžia neišpildyti prašymai arba jie reikalauja juos išpildyti, pamiršdami, kad prašymas – tai viso labo prašymas, kad niekas neprivalo jo skubiai pildyti, metęs visus savo reikalus.
Dėl dėmesio stokos gali kilti nuoskaudų ir nepasitenkinimo.
Jei pradiniu aistringos meilės laikotarpiu partnerių dėmesys visiškai priklauso vienas kitam, tai laikui bėgant atsiranda ir kitų reikalų bei pomėgių, kurie anksčiau buvo nustumti į antrą planą.
Klausantis silpnesnio partnerio nuoskaudų ir pretenzijų, stipresniajam kyla kaltės ir nelaisvės jausmas, o tai griauna aistringą meilę.
Ir štai stipriam partneriui idealus mylimo žmogaus įvaizdis jau pasikeitė, jis žvelgia į mylimąjį per kaltės ir susierzinimo prizmę.
Silpnasis partneris stipriojo akyse praranda buvusį patrauklumą, aistros ugnis ima blėsti. Stiprus partneris pradeda tolti nuo silpnojo, kad kaip nors išsaugotų sau komfortiškas laisvės ribas.
Reaguodama į stipresniojo atitolimą, silpnesnio partnerio aistra sustiprėja, kurstoma troškimo išsaugoti anksčiau turėtą valdžią.
Taip susiformuoja abipusio nepasitenkinimo spiralė, „gesindama” aistros ugnį.
Ką gi daryti?
Būtina sustoti ir suvokti, kas vyksta. Pakeisti elgesio liniją ir pakoreguoti nerealius lūkesčius.
