Pakelkite rankas tie, kurie niekada nesigraužėte, nekaltinote savęs dėl padarytų klaidų. Tikiu, jog išgirdus šį teiginį nebūtų rankų miško. Daugumai būna dienų, kai pradedame galvoti, kas būtų, jeigu būtų? Kai tikriname iš eilės visą įvykių seką, tikėdamiesi surasti tą lemtingą vietą, pakeitusią mūsų gyvenimo tėkmę, atėmusią svajones, kurios atrodė ranka pasiekiamos…
Iš pažiūros, kartais reikia tiek nedaug, jog visas gyvenimas iš esmės pasikeistų. Vienas skambutis, vienas barnis, vienas neteisingai ištartas žodis ir galime amžiams netekti savo įprasto gyvenimo, darbo, artimųjų, draugų ar sutuoktinio… tačiau ar tikrai viskas taip paprasta? Ar tikrai visada mes patys esame kalti dėl tokio savo likimo? Ar galime sąžiningai graužtis dėl padarytos klaidos?
Daliai žmonių yra būdingas iškreiptas atsakomybės jausmas. Jie jaučiasi kalti dėl visko, kas bloga nutinka jų gyvenime. Bet ar turėtume stebėtis, kai visa aplinka akcentuoja, jog turime prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus ir iš to kylančias pasekmes. Visi esame girdėję posakį: „kiekvienas pats yra savo likimo kalvis“. Bet ar visada?
Amžinai kaltais dažniausiai jaučiasi išsilavinę, į savianalizę linkę žmonės, kurie tiki, jog patys kuria savo gyvenimą, tačiau kartu turi kruopelę nepasitikėjimo savimi, kuri ir sugriauna tobulą jų paveikslą. Šis, kasdieniniame gyvenime netrukdantis, nepasitikėjimo savimi kiekis geriausiai ir atsiskleidžia per savigraužos, stiprios savikritikos prizmę. Priešingai nei šie žmonės, žemesnio intelekto asmenys beveik niekada nesigraužia. Jiems atrodo, jog būtent aplinkiniai yra kalti dėl situacijų, į kurias jie patenka. Nesuvokdami savo ribotumo, šie žmonės apsaugo save nuo skaudžios realybės smūgio.
Jų psichika lieka nesužeista ir stipri, kol jie patys nesugadina jos vartodami alkoholį ar narkotines medžiagas. Pamačius tokius kraštutinius atvejus, iškyla klausimas, o kur tas sveikas vidurys? Koks savikritikos ir savigraužos kiekis yra naudingas asmenybei ir leidžiantis tobulėti, o koks žlugdantis ir alinantis psichiką?
Atsakyti į šiuos klausimus nelengva, kadangi kiekvienas žmogus yra unikali asmenybė, gyvenanti unikalioje aplinkoje, kurios mažiausi pokyčiai gali palikti savo žymes. Medicinoje laikoma, jog žmogus sveikas nepaisant to, kad ir turi kažkokios ligos simptomų, kol gali visavertiškai funkcionuoti savo aplinkoje. Žmogaus psichika turi didelius rezervus ir adaptacijos galimybes, todėl net esant blogiausioms sąlygoms dar kurį laiką sunku būtų pastebėti kažkokių ryškių pokyčių.
Sutrikęs žmogaus funkcionavimas visuomenėje yra kaip ledkalnio viršūnė, signalizuojanti apie didžiulę problemą, slypinčią giliai po vandeniu. Kadangi viskas vyksta palaipsniui, daugelį metų sluoksnis po sluoksnio kaupiantis problemoms, labai svarbu pastebėti patologinio proceso pradžią ir užbėgti jai už akių. Pastovi savikritika gali būti vienas iš tokių rodiklių. Iš pradžių veikusi kaip motyvacija tobulėti, vėliau ji gali tapti žmogaus netobulumo simboliu, kasdien primenančiu žmogui, jog kiek besistengtų, visada liks netobulu, kaltu dėl savo gyvenimo nesėkmių.
Panagrinėkime dažną situaciją – nesėkmingus poros santykius. Naujai užsimezgus pažinčiai su mums patinkančiu asmeniu, dažniausiai jį labai idealizuojame, įsivaizduojame tobulą ateitį kartu. Kitas žmogus taip pat pradžioje stengiasi save parodyti iš gerosios pusės, pabrėžti panašumus, o ne skirtumus. Todėl gali susidaryti iliuzija, jog viskas tobula, tai mūsų gyvenimo žmogus. O, bet, tačiau… Turbūt vieni liūdniausių jungtukų… Jie sugrąžina žmones į realybę.
Tiesa ta, jog kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip elgiasi ne be reikalo. Viskas turi savo priežastį. Kai kitą kartą galvosite, jog pasielgėte su kitu žmogumi kažkaip šiek tiek negražiai, nors atrodo to nenorėjote, pasikaskite giliau.
Atsakykite į klausimą: kodėl pasąmonė leido Jums taip pasielgti? Šis mokslininkų dar pilnai neišnagrinėtas žmogaus organas, slepia gilias paslaptis ir Jūsų elgesio priežastis. Teisingas atsakymas į anksčiau užduotą klausimą neretu atveju gali būti stebinantis- mes pasielgėme neteisingai kito žmogaus atžvilgiu, nes jis yra mus giliai viduje įskaudinęs, nuvylęs…
Mūsų širdis sako, jog tą žmogų mylime ir negali taip būti, tačiau elgesys atspindi tikrąją situaciją. Negalime graužtis dėl negražaus savo poelgio, nes greičiausiai pasąmonės lygmenyje, mylimasis to nusipelnė ir tokiu elgesiu mes siunčiame jo pasąmonei žinutę. Atrodytų vyksta paslaptingas dialogas ir viskas išsispręs savaime, tačiau tikroji tiesa ta, jog su kiekvienu poelgiu vidinės žaizdos vis gilėja ir santykių pabaiga tampa tarsi ranka pasiekiama. Belieka sulaukti vieno nereikšmingo kivirčo, kurio metu abu žmonės išsakys viską, kas kaupėsi ilgą laiką, ir tada paaiškės, kad santykiai iš tiesų jau seniai baigti. Daugelis po skyrybų ieško savo klaidų, gailisi, kad supykę kažką leptelėjo, bando atsekti situacijos, nulėmusios skyrybas, šaknis ir savo indėlį joje. Nors kiekvienas tikrai galime surasti neteisingų poelgių, padarytų klaidų, tačiau turime išmokti pažvelgti į viską kritiškai – tai yra taip, kaip mūsų vidinis kritikas žvelgia į mus. Mes nesame priežastis viso blogio, neretai aplinka paskatina pasirinkti tam tikras elgesio strategijas, kurių kartais logiškai nesugebame paaiškinti. Svarbiausia, net ir klaidas galima paversti pamokomis, atleisti sau ir toliau laimingai gyventi.
Taigi, viskas gyvenime įvyksta taip, kaip ir turi būti. Paleiskime darbus, kurie aplinkiniams atrodė tobuli, o mus vertė pastoviai nerimauti, jaustis lyg patekus į svetimą planetą. Paleiskime žmones, kurie mūsų nemylėjo ir nevertino. Paleiskime vidinį kritiką, tegu jis pradeda tokiu pat žvilgsniu teisti mus supančią aplinką, o ne mus pačius.
Galiausiai, išmokime pasitikėti savimi, mūsų sprendimai, atsidūrus tam tikroje situacijoje, dažniausiai būna teisingi pagal tuo metu turimos informacijos kiekį. O stebuklingas “organas”, mūsų pasąmonė, kasdien budi ir padeda mums juos priimti.
Parengė Gabrielė Gogelytė, Šeimos medicinos gydytoja – rezidentė
